Kiekviena individuali asmenybė turi savo asmeninę psichologiją, gyvenimišką patirtį, požiūrį į gyvenimą ir savitų priežasčių, kodėl jai ar jam nepavyksta susikurti ilgalaikių santykių. Bet jei viską susumuotumėm ir apibendrintumėm išvadas, galima būtų išskirti tris pagrindines priežastis.
1. Bėgant metams didėja pasitikėjimas savimi, auga reikalavimų antrai pusei skaičius, bet mažėja pasirinkimo variantų.
2. Kuo ilgiau tęsiasi viengungystė, tuo sunkiau save adaptuoti gyvenant poroje.
3. Kiekviena pusė orientuojasi į tai, „ką aš galiu gauti“, o ne į tai, „ką aš galiu duoti“.
Taigi, apie viską iš eilės...
Su metais daugėja pasitikėjimo savimi, didėja reikalavimų antrai pusei, bet mažėja pasirinkimo variantų.
Žalioj jaunystėj, kai prabunda „dauginimosi“ hormonai, viskas, ko norima - tai partneris kuris būtų fiziškai patrauklus ir su kuriuo būtų galima dalintis įvairiais naujais potyriais. Pasirinkimas būna labai didelis. Abiems pusėms to reikia. Abiems lytims stinga pasitikėjimo savimi. Ir abi orientuoja save į tai, kaip patikti priešingai lyčiai.
Kas pasikeičia po dešimtmečio ar dar daugiau? Tuomet žmogus jau būna kažko pasiekęs (karjera, statusas, tobulesnė išvaizda ir pan.) dėl ko išauga jo savivertė ir pasitikėjimas savimi. Savikritiškumas nueina į antrą planą, užleisdamas vietą kritikai, reiškiamai priešingai lyčiai. Tuomet jau žiūrima ne į tai, ar aš kažkam patinku, o į tai - ar man kažkas patinka.
Tuo tarpu laisvų partnerių rinka mažėja. Dažnai tenka apgailestauti, kad simpatija, kuri atitinka tavo keliamus kriterijus antrai pusei, yra įsipareigojusi ar susaistyta vedybiniais saitais.
Kuo ilgiau tęsiasi viengungystė, tuo sunkiau save adaptuoti gyvenant poroje.
Tiek vyrai, tiek moterys gyvendami vieni įpranta prie savo gyvenimo būdo, dienos režimo, savų įpročių ir t.t. Žmogaus psichika adaptuojasi prie tam tikrų aplinkybių ir veikia tuo nusistovėjusiu principu. Kai į tokio žmogaus gyvenimą ateina kitas žmogus, kuris eliminuoja vienišumo problemą, atsiranda kitos problemos: kaip save adaptuoti pasikeitus aplinkybėms ir perprogramuoti psichiką veikti kitu režimu.
Tai ganėtinai sudėtingas darbas su savimi pačiu. Keičiasi viskas: pradedant gyvenimo būdu, baigiant elementaria buitimi. Kaip taisyklė, abu turi savo požiūrį į tuos dalykus. Abu lyg ir nori gyventi kartu, bet tuo pačiu nenori keisti savo nusistovėjusių įpročių. Pasikeitusi situacija stipriai veikia žmogaus psichiką ir psichologiją. Atsiranda susierzinimas, nepasitenkinimas tuo, kad kažką tenka aukoti vardan naujo gyvenimo, prie kažko derintis ir t.t.
Žmonės visą tą nepasitenkinimą natūraliai „pripaišo“ tam, dėl kurio visa tai prasidėjo, t.y. savo meilės objektui. Jei tokie žmonės nesugeba suprasti, kad problema yra ne kitame žmoguje, o asmeniniame nesugebėjime prisitaikyti prie naujų aplinkybių, tai santykiai labai greit išyra, nors abi pusės trokšta šeimyninio gyvenimo. Žmonės klaidingai mano, kad aplinkiniai turi gyventi taip, kad jiems būtų patogu. Ir jeigu atsiranda tų nepatogumų, vadinasi, kaltas kitas žmogus. O jeigu kaltas kitas žmogus, vadinasi, jo reikia atsikratyti.
Šioje vietoje gaunasi taip, kad dėl žmogaus vienišumo kaltas jo asmeninis požiūris į santykius ir nemokėjimas prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo. Savo ruožtu, toks žmogus dažniausiai savyje problemų nemato. Nesuvokia, kad vardan naujo gyvenimo būdo reikia aukoti senąjį ir mokėti adaptuotis prie naujojo.
Kiekviena pusė orientuojasi į tai, „ką aš galiu gauti“, o ne į tai, „ką aš galiu duoti“.
Kuo ilgiau žmogus gyvena viengungio gyvenimą, tuo labiau orientuojasi tik į savo asmeninius poreikius. Vienišumas traktuojamas kaip asmeninio gyvenimo trūkumas. Jei tai trūkumas, tuomet natūraliai gimsta tikslas GAUTI tai, ko trūksta. Žmogus su tokiu požiūriu į partnerį žiūri kaip į objektą, kurio pagalba pašalinami tie trūkumai.
Į žmogų žiūrima kaip į tikslo priemonę, o ne kaip į patį tikslą. Pvz: „Man reikia vyro, kad ištekėčiau, sukurčiau šeimą ir turėčiau vaikų. Man reikia žmonos, kad turėčiau nuolatinio sekso, palikuonių ir sutvarkytą buitį“. Todėl kiekvienas sutiktas žmogus matuojamas per skalę, vertinančią, kokią naudą jis ar ji gaus iš tų santykių.
O didžiausia problema, kylanti iš šitaip susiformavusio požiūrio, yra ta, kad santykiai dažniausiai pasibaigia net neprasidėję dėl to, kad vyrai nenori investuoti savo laiko ir pinigus į moterį, kuri iš pradžių neatsiduoda (neduoda tai, ko trūksta: meiles ir intymumo). O moterys nenori dovanoti vyrui savo švelnumo, meilumo ir intymumo tol, kol vyras nėra investavęs į ją savo laiko ir pinigų. Abi pusės nori iš pradžių gauti ir tik po to duoti.
Išvados
Visų pirma reikia suvokti, kad bet kokia partnerystė pareikalaus kažkokių aukų. Sugebėjimo prisitaikyti prie kito žmogaus. Mokėjimo priimti jį su visais jo pliusais ir minusais. Mokėjimo dovanoti save, savo dėmesį, meilę ir rūpestį.
Taipogi sėkmingai, ilgalaikei partnerystei reikia savęs pažinimo ir aiškaus žinojimo, kokio žmogaus (charakteristikos prasme) tau reikia. Šalia kokio tu galėsi maksimaliai realizuoti savo asmenybę. Ir ką pats gali jam pasiūlyti. Tuomet, kai sutinki tokį žmogų, jeigu negalvoji apie jį, kaip apie tikslo priemonę - jis tampa tavo gyvenimo tikslu.
Tu negalvoji apie tai, kad jis tau padės išspręsti problemas, susijusias su tavo vienišumu. Tu galvoji apie tai, kad gali paaukoti viską vardan to, kad visą savo gyvenimą nugyventum su juo. Tu negalvoji apie tai, kaip iš jo gauti tai, ko tu nori. Tu galvoji apie tai, kaip jam atiduoti viską, ką savyje turi geriausio.
Kai žmogus gyvena harmonijoje su savimi pačiu, į santykius jis žiuri kaip į galimybę save realizuoti. Realizuoti tas savo asmenybės dalis, kurių savirealizacijai reikalingas žmogus - partneris - mylimasis. Ir atvirkščiai, kai jauti savyje tuštumą dėl savo vienatvės, kitas žmogus reikalingas tik kaip materija tai tuštumai užpildyti.
Yra apie ką pagalvoti, tiesa?
Savo nuomonę šia tema ar istoriją galite atsiųsti adresu gyvenimas@delfi.lt. Dėkojame.