Molėtų rajone, už Dubingių, palei ežerus, įsikuria daug žmonių. Tačiau ne visi sugeba puoselėti tai, kas turėtų būti brangu kiekvienam lietuviui.
Sodyba it muziejėlis
Prie nuostabaus grožio Asvejos ežero vilniečių Umbrasų šeima įsikūrė prieš 50 metų. Tada ne vienas stebėjosi, nes dauguma krapštėsi kolektyviniuose soduose, o važinėti kelias dešimtis kilometrų į pamiškėje esančią sodybą atrodė kvaila užgaida.
„Pirkdamas sodybą tėtis žinojo, kad ten būsime tik vasarą. Labai džiaugiuosi, kad jis nepuolė namo perstatyti ar kitaip keisti“, – sakė sodybos Alkos kaime savininkė Rimantė Umbrasaitė.
Dabar ji čia šeimininkauja su sūnumi Žygimantu. Jie abu laikosi tokio pat požiūrio, kaip ir Rimantės tėtis, literatūros tyrinėtojas, prozininkas, vertėjas Kazys Umbrasas. Jis gimė netoli Molėtų esančiame Bajorų kaime. 1944–1945 m. mokytojavo Molėtų gimnazijoje. Visą gyvenimą dirbo literatūros mokslininko, dėstytojo darbą. Atostogaudavo ir rašydavo Alkos kaimelyje prie Dubingių, Asvejos ežero pakrantėje, kur turėjo nusipirkęs sodybą ir, pasak amžininkų, „su didele meile kūrė gamtos ir Molėtų krašto žmonių buities muziejėlį“ (J.Riškus). Reikšmingiausiame K.Umbraso apysakų rinkinyje „Kairionys“ atgimsta gimtųjų apylinkių buities vaizdai, žmonių likimai.
Duonos kampelis
Visą gyvenimą lietuvių kalbos mokytoja dirbusi R. Umbrasaitė seka tėvo pėdomis. Ji rūpestingai saugo kiekvieną etnografinį daiktą. Jei tik kas susidomi surinkta buities daiktų kolekcija, moteris noriai papasakoja kiekvieno iš jų radimo istoriją, kam jis buvo naudojamas.
„Čia – duonos kampelis. Juk dabar mažai kas įsivaizduoja, kaip sunkiai moterys dirbo, kad iškeptų šeimai duonos. O štai naginės, kurias besitvarkydami kieme radome žemėje. Vadinasi, jas avėjo gyvenusieji šioje troboje. Svarelis žvejybai, plūdė iš tošies, audimo nytys, anglimis kaitinamas lygintuvas ir dar daug daiktų daiktelių, kuriuos paėmęs į rankas retas pasakytų, kam jie buvo skirti“, – pasakojo moteris.
Ji labai išgyvena dėl to, kad kitos tokios pat unikalios senos sodybos prie ežero buvo nugriautos, o jų vietoje naujieji savininkai, dažniausiai kitataučiai, pagal savo skonį pasistatė mūsų kraštui nebūdingas apvalių rastų tvirtoves.
Pasitinka draugiškai
Moteris sakė, kad turistai į jų kiemą užsuka dažnai. Mat važiuojant miško keliu net kelios nuorodos ragina aplankyti etnografinį Alkos kaimą. Tačiau atvykus suglumina įvažiuoti draudžiantis ženklas, nes teritorija privati.
„Taip jau yra. Visų keturių sodybų savininkai gyvena mieste. Vietinių seniai čia nėra. Tačiau visuose turistiniuose maršrutuose Alkos kaimas pažymėtas kaip lankytinas“, – paaiškino moteris, kuri kiekvieną užsukantįjį į kiemą draugiškai pasitinka ir mielai jam papasakoja, kuo ypatinga ši vietovė.
„Gretimame name buvo pasienio punktas su Lenkija. Ši vietovė kažkada turėjo ypatingą reikšmę. Prie Asvejos ežero daug laiko praleido Barbora Radvilaitė“, – pabrėžė R. Umbrasaitė.
Siekdami įprasminti garbingą praeitį seklyčioje, Umbrasai pastatė krėslus, kuriuos meistras padarė iš perkūno nutrenkto ąžuolo.
„Vienas krėslas – Žygimanto Augusto, kitas – Barboros Radvilaitės“, – aiškino pašnekovė ir ragino prisėsti bei pajusti ypatingą ąžuolo dvasią. O ant originalaus taip pat ąžuolinio stalo stovinti dviguba medinė vestuvinė taurė iš liepos medžio priminė, kad gyvenimas nestovi vietoje. Tačiau laimi branginantys praeitį.
Dubingių žemė minima 1334–1375 m. kryžiuočių kronikose. Po pergalės Žalgirio mūšyje čia Vytautas Didysis pastatė naują pilį (1412–1413 m.) ir bažnyčią. Joje ne kartą lankėsi jis pats Jogaila, Kazimieras Jogailaitis ir daug kitų garsių to meto vyrų. Piliavietė ant kalno senovėje buvo saloje, tik vėliau sampilas sujungė salą su krantu, per jį nutiestas kelias.
XVI a. Dubingiai buvo Radvilų galios centras, kuriame gyveno kelios garsios didikų giminės kartos. Čia buvo to meto politikos formavimo vieta, taip pat tikras menų ir kultūros židinys. Be prabangaus gyvenimo, medžioklių ir pokylių, kuriuose dalyvavo daug tų laikų elito atstovų, čia buvo rengiami svarbūs pasitarimai politikos klausimais. Dvare klestėjo audimo pramonė.
Kadangi Radvilos buvo reformatai, Mikalojus Radvila Rudasis Dubingių bažnyčią jiems ir perdavė. Ištekėjusi už karaliaus Žygimanto Augusto, Dubingių pilyje žiemodavo Barbora Radvilaitė. Vienoje pilies vietoje įvyko griūtis, ir ji, labai išsigandusi, prarado sūnų, kurio laukėsi. Kaip galėjo pasisukti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, jei būtų gimęs karališkojo sosto paveldėtojas?