Svarbiausias tokių kampelių veiksnys - akmenys, o augalai juos tik papildo ir įrėmina. Mėgdžiodamas gamtą, ir žmogus ėmėsi kurti alpinariumus, atsisakydamas stambių augalų ir atrasdamas uolų bei akmenų grožį.
Kalnelis įrengiamas saulėtoje, apsaugotoje nuo vėjų vietoje, taip, kad medžiai nemestų šešėlio ant šviesamėgių augalų. Kalnelis turi turėti kelias apžvalgos puses, ir kiekviena jų turi atrodyti tinkamai.
Reikia itin kruopščiai apgalvoti išdėstymą ant plokščio sklypo, čia svarbu pasiekti natūralumo paties sodo kontekste, užtikrinti, kad alpinariumas pereitų į jį supantį landšaftą nuosekliai ir natūraliai. Kalnelis atrodys patraukliau, jei jis bus natūraliai papildytas šalia jo esančiu gėlynu.
Tai labai geras būdas susieti jį su kitais sodo elementais į vieningą kompoziciją. Geru fonu taps prižiūrėta veja, primenanti žymiąsias Alpių pievas. Tokiose kompozicijose gerai atrodo vandens telkiniai, ypač jei norisi kompozicijai suteikti daugiau gyvumo ir dinamiškumo. Dideliuose alpinariumuose kuriami kriokliai.
Kurti alpinariumą pradedama nuo sklypo matavimo. Pasirinktoje vietoje išrausiama duobė ir ji užpildoma skalda, keramzitu ar suskaldytomis plytomis, kurios atlieka drenažo vaidmenį. Šiuo tikslu galima sėkmingai panaudoti statybines šiukšles.
Užbaigus pagrindą, imami talpinti ir sutvirtinti akmenys. Tai pats atsakingiausias momentas. Dažniausiai naudojamas granitas, šungitas, bazaltas, smiltainis, kalkinis akmuo. Neblogai atrodo ir tufas, kriauklainis, dolomitas.
Kadangi kalnelis - inžinerinis kūrinys, dedant akmenis reikia laikytis tam tikrų techninių taisyklių. Jie dedami nuo pakalnės link viršūnės, kad apatiniai taptų atspara viršutiniams, pati plačiausia dalis būna pagrindas.
Derinys neturi atrodyti pernelyg „taisyklingai“ ar per daug chaotiškai. Akmenų išsidėstymas turi būti harmoningas, kuriant natūralų efektą. Kartais kompoziciją suformuoti padeda „pagrindinis“ akmuo, kuris suteikia kalneliui tam tikrą prasminį centrą.
Akmenų kampelis turi atrodyti estetiškai netgi ir be augalų, kadangi, kaip ir gamtoje, jų užduotis - tik pabrėžti kompozicijos grožį. Atstumas tarp akmenų turi būti pakankamas normaliam augalų augimui ir kad užaugę jie nepaslėptų akmenų.
Būtinai kovokite su piktžolėmis. Šis paruošiamasis etapas labai svarbus. Kruopščiai pašalinkite jų šaknis, naudokite herbicidus. Jei to nepadarysite, sulauksite „neprašytų svečių“, su kuriais paskui kovoti bus labai sunku.
Iš pradžių terminas „alpinariumas“ reiškė aukštai kalnuose augančių alpinių augalų kolekciją. Laikui bėgant juos naudoti tapo nebūtina. Žalią pagrindą gali sudaryti dirvą padengiantys daugiamečiai augalai, žemi medeliai ir krūmai, tiek spygliuočiai, tiek ir lapuočiai, žolės, paparčiai, svogūniniai ir varpiniai augalai.
Būtina atsižvelgti į augalų suderinamumą. Augalai parenkami taip, kad kalnelis patraukliai atrodytų ištisus metus: vasarą ir pavasarį - dėl augalų ryškumo bei įvairovės, rudenį - dėl lapų grožio, žiemą - dėl spygliuočių. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad didžiąją laiko dalį vieni vystantys augalai užleistų vietą kitų žydėjimui.
Galimų sprendimų kuriant kalnelį daugybė, viskas priklauso nuo išsikeltų estetinių tikslų. Vieni įrengia tarpeklį, kiti terasą, treti akmenų takelį. Vienam patinka šaltinėlis, kitam - krioklys.
Azijietiškuose, o būtent, japoniškuose modeliuose vyrauja akmenys ir smėlis, o europietiškuose pirmenybė atiduodama augmenijai.