Jos žodžiais, vaisiai skirstomi į sausuosius ir sultinguosius, atsiveriančius ir neatsiveriančius. Taip augalai prisitaikė „žingsniuodami“ evoliucijos keliu. Be to, vaisiai dažnai yra vienas iš skiriamųjų genties, šeimos požymių.
Šį kartą žvilgtelėsime į Lietuvoje augančius augalus, subrandinančius dėžutes – sausą, pailgą arba apskritos formos atsiveriantį vaisių, kurio viduje subręsta daug sėklų. Ir ne bet kokias dėžutes. O į gražiausias, labiausiai maloninančias akis, o dažnai ir stebinančias.
1. Įspūdingas dėžutes suformuoja moteriškieji ricinmedžių (Ricinus L.) žiedai. Vyriškieji peržydėję nubyra, o moteriškieji užmezga vaisius – į kaštonus panašias dygliuotas dėžutes, kurių kiekvienoje bręsta po tris sėklas. Todėl rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje ricinmedžiai yra gražiausi. Dideli krūmai puošniais lapais viršūnėse laiko kekes minkštų dygliuotų kamuoliukų. Sėklos brandinamos kiekvieną vasarą. Vaisių kekė skinama ir džiovinama kambaryje, kuomet ji pradeda džiūti ir ruduoti.
Ricinmedžių šeimininkai turėtų būti budrūs. Šie augalai nuodingi, beje, taip pat ir sėklos. Dešimt sėklų net gali prišaukti mirtį. Todėl ricinmedžius rekomenduojama sodinti taip, kad maži vaikai prie jų neprieitų, o nužydėjusius žiedynus kaipmat nupjauti, kad neliktų pagundos žaisti gražiais vaisiais ir sėklomis.
2. O štai jonažolių (Hypericum) nereikėtų bijoti. Jos, sakoma, gydo net 99 ligas. Kai augalai išbarsto sėklas, lieka gražios dekoratyvios dėžutės, susitelkusios stiebų ir šakelių viršūnėse. Lietuvoje dažniausiai sutinkamos paprastoji ir keturbriaunė jonažolės. Soduose paplitusios dekoratyvesnės rūšys, užaugančios iki 70 cm aukščio.Tai stambioji (Hypericum ascyron), skėstašakė (H. patulum).
3. Pagarbiai vertintini nuo senų senovės Lietuvoje auginti sėjamieji linai (Linum usitatissimum). Kokią vietą jie užėmė lietuvių kultūroje, rodo tautosakos lobynuose sukaupta medžiaga. Platus ir šių augalų panaudojimas: ir drobė audžiama, ir virvės vejamos, ir pakulos gaminamos, ir aliejus spaudžiamas, sėklos, sėmenys tinkami maistui ir vaistui.
Floristiniams darbams naudojamos sėjamųjų linų veislės, dažniausiai auginamos pluoštui ir sėmenims. Yra išvesta veislių labai gražiais vardais: „Baltučiai“, „Banga“, „Viltis“, „Upytė“. Augalai raunami, kuomet dėžutės ne tamsiai rudos, o gražiai gelsvos spalvos. Jie džiovinami dėžutėmis žemyn, surišti nedideliais pluošteliais. Sausoms puokštėms, kompozicijoms tinkamos ne tik dėžutės, bet ir stiebai. Jie naudojami takeliams, kilimėliams rišti.
Pasaulyje linų priskaičiuojama iki 200 rūšių. Tarp jų dominuoja vienmetės ir dvimetės žolės, pasitaiko ir puskrūmių. Sodybose dažniau auginami stambiažiedžiai linai (L. grandiflorum), taip pat ir daugiamečiai: alpinis (L. alpinum), altajinis (L. altaicum), geltonžiedis (L. flavum), daugiametis (L. perenne).
4. Gražiausios dėžutės rinkimuose drąsiai gali dalyvauti žaliosios rūtos (Ruta graveolens). Jos dekoratyvias, sausas, rutuliškas dėžutes subrandina rudens pradžioje.
Rūtos lietuvių etninėje kultūroje užima ypatingą vietą, nes naudotos įvairioms apeigoms. Šis augalas minimi XVI a. viduryje aprašytuose gėlių darželiuose. Dėl eterinių aliejų rūtos skleidžia stiprų kvapą, nuo seniausių amžių įvairiose šalyse vartotos kaip prieskonis ir vaistas.
5. Pasigrožėti tinkama ir vilkdalgių (Iris) dėžutė. Vilkdalginių šeimos augalų vaisius – tribriaunė pailga, kartais apskrita dėžutė, kuri atsiveria sutrūkdama.
Sausoms puokštėms tinka drėgnose pievose, pagrioviuose, tvenkinių, kūdrų pakrantėse augantys geltonieji vilkdalgiai (I. pseudacorus). Džiovinti galima ir dažniausiai soduose auginamų hibridinių vilkdalgių vaisynus, bet labai dažnai sodininkai neleidžia šiems augalams brandinti sėklų, nes tik peržydėjusius nukerpa.
6. Rudenį nereikėtų skubėti nukirpti (tegul puošia sodą ir žiemą) akantų (Acanthus) žiedyno. Tą padaryti galima sulaukus pavasario. Akantai – Viduržemio jūros kraštų augalai, senovėje buvo vadinami „meškos pėdomis“ ir vertinti dėl vaistinių galių. Žinoma apie 20 jų rūšių. Tai daugiamečiai, stambūs, užaugantys iki 1–1,5 m aukščio, dekoratyvūs augalai dideliais plunksniškai skaldytais lapais, kurie išsidėstę skrotelėje. Struktūriški, ypač dekoratyvūs dygūs cilindriniai žiedynai. Sodo puošmena laikomi augalai nužydėję brandina daug dėžučių su sėklomis, kurios turi tamprias sąvaras, todėl džiūstant vaisiams dėžutės plyšta ir sėklos išsvaidomos. Dažniausiai soduose auginami balkaninis (A. balcanicus) ir ilgalapis akantai.
7. Penstemonų (Penstemon) sėklos bręsta dėžutėse, kurios išdžiūvusios ilgai laikosi ant stiebo. Sausoms puokštėms ypač tinka alpinis, uolinis penstemonai, o ir kitos rūšys, auginamos soduose. Nužydėję augalai sode gali žavėti savo struktūrinės formos žiedynais iki pat pavasario. Tokius augalus, kurie išlieka dekoratyvūs iki pavasario, ypač vertina garsus olandų dizaineris P. Oudolfas.
Penstemonai – gausi, labai dekoratyvi augalų gentis, turinti apie 300 rūšių, kurių arealai plyti daugiausia Šiaurės Amerikoje. Tai žemaūgiai puskrūmiai, daugiametės žolės, vertinamos dėl puošnių žiedų, sutelktų kekėse arba šluotelėse. Jie žydi melsvais, violetiniais, raudonais, rausvais žiedais. Vis dar retokai mūsų sodybose sutinkami penstemonai auginami saulėtoje vietoje, lengvame dirvožemyje. Gerai pakelia žiemos šalčius. Jautresnės tik žemaūgės kalninės rūšys.
8. Tarp gražiausių dėžučių savininkių minėtinos paprastosios durnaropės (Datura stamonium). Jų vaisius – dygliuota dėžutė, pripildyta labai nuodingų juodų sėklų. Bulvinių šeimos, nemalonaus kvapo augalai grėsmę kelia tiek gyvūnams, tiek žmonėms. Nuodai išlieka net augalus išdžiovinus.
9. Į dėžutę panašius vaisius – suaugusius lapavaisius – subrandina juodgrūdėlės (Nigela). Darželinė ir sėjamoji juodgrūdė – vienmečiai prieskoniniai augalai, sėklose turintys eterinių aliejų. Juodgrūdės gerai dauginasi sėklomis. Jos sėjamos tiesiai į dirvą gegužės pradžioje. Augalai pražysta melsvais žiedais po dviejų mėnesių nuo sėjos pradžios. Norint ilgiau žydinčių augalų, juodgrūdėlės sėjamos ne vienu metu. Nužydėjus formuojasi dekoratyvūs sausi pūsti vaisiai, kurie puošia gėlyną, labai tinka džiovinti.
10. Paprastųjų dumplūnių (Physalis alkekengi) genties pavadinimas kilo iš graikų kalbos žodžio physalis – pūslė. Formuojantis vaisiui uogai, kartu auga ir plėviška taurelė, apgaubianti vaisių. Tai daugiamečiai augalai tvirtais šakniastiebiais, todėl soduose greitai išplinta ir net pradeda stelbti šalia augančius kaimynus. Žiedai neišvaizdūs. Labiausiai vertinami dėl oranžinės spalvos taurelių.
Jų giminaitės dumplūninės nikandros (Nicandra physaloides) subrandina ypač puošnius vaisius. Šie augalai, į Europą atkeliavę iš Peru, mūsų soduose sutinkami retokai. Nikandros vienmetės, stambios, užauga iki 1 m, mėgsta saulėtas ir sausas vietas, gana nereiklios. Rūšis linkusi plisti, nes subrandina labai daug sėklų, kurios pavasarį neretai sudygsta savaime. Be to, jos itin ilgai išlieka daigios, net kelis dešimtmečius. Subrendusios uogos nubyra, o ant stiebo lieka netaisyklingai įplyšusios dekoratyvios gelsvos taurelės.