Pilkieji klevai, kaip ir daugelis kitų klevų, mėgsta vidutinio derlingumo ir drėgnumo dirvą, pakenčia nedidelį pavėsį. Labai šaltomis ir besniegėmis žiemomis gali nušalti šakelės.
Jeigu įsigijote šį augalą vazone, t.y. suformuota šaknų sistema, galite jį sodinti į nuolatinę vietą nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Tik svarbu pririšti prie tvirtų kuolų, kad vėjas neišverstų, kol šaknys neįsitvirtinusios.
Pirmaisiais metais po pasodinimo ir per ilgalaikes sausras būtina laistyti, nes šaknų sistema nėra gili. Vasarą klevus dažnai apninka miltligė – baltos, tarsi miltuotos apnašos ant lapų. Bet ant pilkųjų klevų šios ligos požymių nepastebėta.
Šie ir kiti augalai besilupančia žieve retoki mūsų želdynuose, populiaresni gal tik himalajiniai beržai, kurių galima įsigyti Lietuvos medelynuose. Tačiau visi šie augalai tikrai galėtų paįvairinti Jūsų kiemo ar sodybos augalų asortimentą.
Lietuvoje auga dar keletas sumedėjusių augalų, dekoratyvių savo besilupančia žieve.
Makio ievos (Prunus mackii Rupr.) žievė blizganti, rudai varinės spalvos su vyšniniu atspalviu ir panaši į pilkojo klevo, taip pat lupasi horizontaliomis atplaišomis. Šios ievos Lietuvoje užauga iki 10 m aukščio, kartais šaltomis žiemomis apšąla, linkusios sirgti kamieno ligomis.
„Lenkijoje teko matyti štai šį klevą. Norėčiau sužinoti, ar galiu tokį auginti Lietuvoje, kokių reikia sąlygų, kada tikėtis grožio, kaip greitai auga, kaip prižiūrėti, kada sodinti, kur įsigyti sodinukų? Ar yra ir daugiau augalų, augančių Lietuvoje ir puošnių besilupančia žieve?“ – klausia Janina Laukaitienė iš Garliavos (Kauno r.).
Alpinis sausmedis (Lonicera alpigena L.) – įprastas 2–2,5 m aukščio krūmas žaliais lapais, rudeniop sunokinantis raudonas uogas. Savotiškas šio augalo grožis atsiskleidžia žiemą, kai nukrinta lapai ir vėjyje pradeda plazdenti šviesiai rudos spalvos žievės „vėliavėlės“. Alpiniai sausmedžiai – nereiklūs ir šalčiams atsparūs krūmai.