Turime nedidelį, vos penkių arų sklypą, kuriame kasmet – nauji gėlynai. Galiu prisipažinti – esu priklausoma nuo augalų. Labai mėgstu daugiametes gėles. Renkuosi tas, kurios gali augti vienoje vietoje daugelį metų, nesenti ir su kiekvienais metais tapti vis gražesnės.
Informacijos apie augalus ieškau knygose, žurnaluose, visažiniame internete. Mano gėlynai atsirado ne iš karto, o pamažu, bevaikštant po sodą ar bežiūrint pro langą, kai staiga suvoki – čia man reikia augalų apsuptos aikštelės ar sūpynių, kur gera paskaityti knygą ir tiesiog pažiūrėti į dangų. Tai mano praktika, bet ji nėra teisinga.
Nerekomenduočiau to daryti kitiems. Tikrai galiu pasakyti – pirmiausia reikia sodo plano, kuriame būtų suplanuotos pagrindinės zonos, takeliai, gyvatvorės ir stambūs medžiai, žodžiu, sodo karkasas. Taip kur kas paprasčiau ir lengviau susikurti sau mielą aplinką. Aš sodinau ir mokiausi iš savo klaidų. Bet taip įgijau patirties.
Kadangi mano gėlynai auga labai skirtingomis sąlygomis (vieni po senais vaismedžiais, kiti visą dieną šešėlyje, treti nuolat maudosi saulėje), aš juos ir esu taip suskirsčiusi: saulėkaitos, pavėsio, šešėlio, „arbatėlės“ (ten geriama popietinė ar vakarinė arbata) bei akmeningasis gėlynai (nesiverčia liežuvis jo vadinti alpinariumu, nes jų nemėgstu).
Nuo pavasario iki rudens mano gėlynai nepailstamai žydi. Tačiau liepos mėnesį jie tampa ypač margaspalviai. Tuomet žydi daugybė daugiamečių gėlių: rožės, astilbės, pentiniai, levandos, šilingės, kraujažolės, eremūrai, melsvės, viendienės, astrancijos ir kitos. Tikras gėlių choras. Keliaukime jo paklausyti, oi, geriau pasižiūrėti.
Nedideliame šešėlyje, po slyva
Pirmiausia žvilgtelėkime po slyva. Šešėlis čia nedidelis, tad po ja gerai veši daug augaliukų: melsvės, astrancijos, katilėliai, blakėžudės, karpažolės, taškuotosios šilingės, mėlynžiedžiai palemonai ir kiti. Jie puikiai veši be saulės gausos.
Net senovinė prancūzinė rožė (Rosa gallica) ‘Duchese de Montebello‘ čia visai gerai auga ir žydi. Tik reikia retsykiais palaistyti, nes didelės slyvos šakos nenoriai praleidžia lietaus vandenį. Po vaismedžiais įrengti gėlynai nėra praktiški. Ten nuolat trūksta drėgmės, sunku surinkti vaisius, rudenį krinta lapai. Bet kiek žavesio suteikia seni medžiai! Sunku man ir įsivaizduoti savo sodą su žemaūgėmis obelaitėmis, nors sklypas ir labai mažas.
Detalių ieškant
Žiūrinėdama vokiškus, angliškus ar prancūziškus sodo žurnalus visada žavėdavausi įvairiais ir gražiais sodo aksesuarais – vazomis, kolonomis, paukščių girdyklomis. Lietuvoje dabar jau galima šio bei to įsigyti, bet dažnai kainos būna labai aukštos. Todėl teko ieškoti alternatyvų. Gal kam pasirodys ir keista, bet tarybinių laikų šiukšlių dėžė man pasirodė graži savo forma ir proporcijomis. Vyrui padedant (nes dėžė tikrai nelengva) pastatėme ją sodo centre. Kartais aš abejoju, ar teisingai parinkau jai vietą, bet kol nerasiu geresnės, ji stovės ten, kur pastatyta. Joje gėles keičiu keletą kartų per sezoną. Derinu prie tuo metu šalia augančių gėlių spalvų.
Išgerkime arbatos?
„Arbatos gėrimo“ gėlynas atsirado tada, kai vyras akmenimis išgrindė aikštelę ir joje buvo pastatyti metaliniai lauko baldai. Po senos obels šakomis gėlėmis apsuptoje aikštelėje labai malonu gerti arbatą, klausytis paukščių ir stebėti, kaip skleidžiasi nauji žiedai. Šis gėlynas yra po trimis dideliais medžiais, todėl čia geriausiai auga ne žydintys, o augalai dideliais dekoratyviais lapais. Tai – melsvės, kaštonlapė bei korėjinė rodžersijos, Pševalskio gaurės, vasaros pabaigoje žydinčios kurpelės. Kai kituose gėlynuose šėlsta spalvos, čia visai smagu nuo jų pailsėti akims.
Jau šį rugpjūtį ketinu čia palikti tik skirtingų faktūrų ir formų žalialapius augalus bei savo mėgstamas astilbes, kurių ir lapai, ir žiedai man labai patinka. Be to, astilbių ir melsvių derinys yra klasikinis. Jos visada tinka tarpusavyje. Tik aukščius reikia pritaikyti. Šiuo metu yra daugybė šių augalų ir žemaūgių, ir aukštaūgių formų, tad ir rinktis yra iš ko.
Pavėsio draugija
Rytinėje sklypo pusėje esantis gėlynas beveik visą dieną būna pavėsyje. Tačiau čia puikiai auga rododendrai, alūnės, melsvės, bruneros, rusmenės. Itin darnų duetą sudaro brunera (Brunnera macrophylla) ‘Jack Frost‘ ir tamsialapė alūnė (Heuchera), kurios tikslios veislės nežinau. Joms pritaria šalia augantis raudonlapis pūkenis.
Brunera graži visą sezoną. Pavasarį pasipuošia žydrais neužmirštuolės žiedais, o iki rudens stebina savo širdelės formos sidabrinėmis dėmėmis nusėtais lapais.
Turiu dar daugybę augalų, kuriuos reikia paauginti, prisijaukinti ir rasti jiems tinkamą vietą bei gerus kaimynus. Bet tai ne darbas, tai mano aistra, todėl kurti gėlynus visada miela.
Ilgintis spalvų
Tačiau tikrai ne visada norisi tik žalumos ir ramybės. Ir štai tuomet reikia atsisukti į kitą mano gėlynų kampelį. Jis saulėtas, o saulę ir sausą vietą labai mėgsta kraujažolės (Achillea filipendulina). Jos nereiklios dirvožemiui, jų nepuola kenkėjai.
Ryškiaspalvės ir ilgai žydinčios – tikra gėlynų dovana. Vienintelis jų trūkumas – kartkartėmis jas reikia atnaujinti, t. y. atskirti jaunus kerelius ir juos persodinti, kad augalas netikėtai neišnyktų. Raudonai žydinti kraujažolė (Achillea millefolium) ‘Red Velvet‘ – mano mylimiausia dėl nepaprastai gražios spalvos.
Akmenų kaimynystėje
Nesižaviu alpinariumais. Bet kai kasant mūsų namo pamatus atradome daug didžiulių akmenų, teko juos pritaikyti aplinkoje. Buvo suręsta paaukštinta akmeninė sienelė. Taip lyg ir buvau „įpareigota“ užveisti čia savotišką alpinariumą. Čia auga mėgstantys saulę ir pakenčiantys sausrą spygliuočiai bei gėlės (levandos, čiobreliai, vilnotosios notros, kiečiai, šalavijai ir visur augančios šliaužiančiosios šilingės).
Šliaužiančioji šilingė (Lysimachia numularia) ‘Aurea‘ – šliaužiantysis geltonos spalvos lapais augalas. Žydi geltonais mielais žiedais. Geriausiai auga vidutinio drėgnumo ir drėgnoje dirvoje. Pakenčia paunksmę, bet puikiai auga ir saulėje.
Vienoje vietoje gali augti iki 8 metų. Stipriai plečiasi. Jei reikia, šią savybę galima gerai išnaudoti – apauginti didesnius plotus. Jei plėtimasis nepageidaujamas, tiesiog kastuvu atskelti, kiek per daug. Tai ne visai tradiciniai alpinariumų augalai, bet minkštos jų formos gražiai atrodo tarp šaltų ir kietų akmenų. Taip lyg ir papildo vieni kitus.
Eremūrų prisijaukinimas
Pasidairykime vakarinėje sklypo pusėje, kuri visą dieną apšviesta saulės. Čia įkurdintame gėlyne auga tie augalai, kurie ją mėgsta. Tai kraujažolės, eremūrai, pentiniai, levandos, flioksai.
Saulėtame gėlyne (po daugelio mano nesėkmingų bandymų jį užsiauginti) jau antri metai žydi išdidusis eremūras (Eremurus). Jis savo įspūdingus žiedynus iškelia beveik į dviejų metrų aukštį. Kai aš supratau, jog šiam augalui reikia daug saulės ir sauso lengvo dirvožemio, mane jis pradžiugino savo nuostabiais žiedais.
Be to, jis puikiai „susikalba“ su rožinėmis astilbėmis. Kiekvienais metais labai laukiu ir jų žydėjimo. Jos savo puriais ir įvairiaspalviais žiedynais mane itin žavi. Į gėlynus jos įsilieja atsargiai ir labai subtiliai. Ilgai augina žiedynus, kurių spalva pamažu ryškėja ir vieną dieną jos tampa gėlyno solistėmis. Ryškios, geros formos ir įvairių spalvų. Nereiklios, atsparios šalčiams, kenkėjams, puikiai žydinčios ir pavėsyje, ir saulėje.
Diktono žydėjimas
Kai nusibodo žiūrint pro langą matyti tik tujų gyvatvorę, nusprendžiau, kad reikia dar vieno gėlyno. Visiems šeimoje tapo aišku, kad pievelė vėl sumažės. Taip atsirado priešais tujas augantis gėlynas. Kadangi tujoms reikia daug maisto medžiagų, o gėlės taip pat nemėgsta būti „alkanos“, tad teko gėlyną atitraukti per gerą metrą.
Tai išėjo tik į gera, nes patogu prieiti iš abiejų pusių, lengviau prižiūrėti. Iš savo patirties žinau, kaip tai svarbu. Mat reikia ir ravėti, ir tręšti, ir genėti. Šis gėlynas mišrus. Jame auga ir daugiametės gėlės, ir spygliuočiai, ir krūmai. Pavasarį jame žydi ankstyvos svogūninės gėlės, tulpės, šilagėlės.
Šilagėlių žiedynų (juos ir matome nuotraukoje) nenukarpau, nes dar visą birželio mėnesį jų pūkuotos sėklų dėžutės puikiai dera su šalia augančiu diktonu (Dictamnus albus). Tai ilgaamžis augalas, prikaupęs daug eterinių aliejų, tad karštą vasaros dieną jo geriau neliesti, nes galima nudegti rankas. Tiesa, dar niekada neteko patirti šio nemalonumo. Mes su juo sutariame gražiai. Diktonas čia puikiai auga, nes gauna daug saulės, o jis juk atsparus sausrai. Labai gražus, kai žydi, bet pilkšvi lapai puikūs ir be žiedų.
Pirmuoju smuiku – katilėliai
O štai žiūrint į šį gėlyną norisi džiaugtis katilėliais. Visai netyčia plačialapis katilėlis (Campanula latifolia) gerai suskambėjo šalia karpažolės (Euphorbia polychroma). Vienas visiškai apvalus (karpažolė), kitas – status ir absoliučiai tvarkingas (katilėlis). Skirtingos formos, bet puikus derinys.
Abu augalai turi suaugti, tik tada jie tampa visaverčiais partneriais. Kartais augalai po daugybės persodinimų ir ieškojimų patys sau susiranda jiems tinkamą kompanioną. Galiu pasakyti, kad dažnai persodinėju augalus, ieškodama jiems tinkamiausios vietos. Bet tik taip su laiku ir atrandu geriausius derinukus. Man patinka šie ieškojimai. Nors galbūt ne visada jie logiški – taip sako mano šeimyna.