Kaip prižiūrėti orchidėjas, kad gausiai žydėtų

Orchidėjos mėgstamos dėl savo grakštumo, subtilių pumpurų ir jaudinančių spalvų. Daugeliui atrodo, kad šios gražuolės yra labai lepios ir jas auginti yra labai sunku. Tačiau orchidėjų mylėtojai teigia, kad reikia tik žinoti, ką jos mėgsta ir skirti pakankamai dėmesio. Rezultatas tikrai nudžiugins.

Kaip teisingai laistyti orchidėją?

Yra bent keletas būdų:

• Galima pilti vandenį iš viršaus, o perteklių, kuris susikaupia lėkštelėje po vazonėliu tuojau pat pašalinti.

• Galima vazonėlį įstatyti į vandenį ir palikti ~15 min. Substratas pasisavins reikalingą kiekį vandens, o bereikalingas nubėgs iškėlus iš indo.

• Galima keletą kartų perlieti substratą kiaurai, laikant vazonėlį virš indo, į kurį išbėga vanduo. Tai kartoti kelis kartus, kad visas substratas sudrėktų.

• Retkarčiais galima augalus išmaudyti “po dušu” – tai tarsi liūčių sezonu kaip iš kibiro pilantis lietus. Tačiau tuo piktnaudžiauti nereikėtų, nes tokiu būdu naudojamas vanduo iš čiaupo, nenusistovėjęs – šaknims kenkia.

Laistymo atmintinė:

• Vanduo turi būti drungnas – ne vėsesnis nei kambario temperatūra. Šaltu vandeniu laistomos tik tam tikrų rūšių orchidėjos, pvz. Masdevallia, Dendrobium kingianum.

• Laistykite, purkškite tik rytais, kad iki vakaro spėtų nudžiūti ir nepradėtų pūti.

• Saugokite lapų pažastėles ir centrą, kad į jį patekęs vanduo neužsistovėtų – įsimetus puviniui gali būti labai sunku, kartais net neįmanoma išsaugoti augalą. Patekus vandeniui į sunkiai pasiekiamas vietas, jį pašalinti galime ant pagaliuko užvynioję vatos ar kitos gerai sugeriančios medžiagos – pasieksite net sunkiausiai prieinamas vietas.

• Purkšdami stenkitės purkšti ne tiesiogiai ant paties augalo, tačiau aplink jį – taip bent keliais procentais pakelsite aplinkos oro drėgnumą, kas orchidėjoms ypatingai patinka.

• Jei ant lapų liko vandens lašelių ir iki atsisukant saulei jie nespės nudžiūti – geriau purškimą paankstinti arba saugoti augalą nuo tiesioginių saulės spindulių, nes lašelių vietose saulė išdegins žaizdeles (vandens lašelis saulėje veikia kaip veidrodis)saugokite savo augalus!

• Purkšdami saugokite, kad vandens kuo mažiau patektų ant žiedų – gali atsirasti negražios dėmės, gali grėsti net žiedų nukritimas.

Visais atvejais vanduo turi būti minkštas. Tam, kad jis būtų tinkamas laistymui, turi būti:

lietaus – pats tinkamiausias (ištirpdytas sniegas taip pat tinka);
distiliuotas;
virintas;
bent parą pastovėjęs vandentiekio vanduo.

Kada ir kaip teisingai tręšti orchidėjas?

Pirmiausia ir svarbiausia – naudokite trąšas, skirtas būtent ORCHIDĖJOMS, nes jose yra visi reikalingi mineralai ir maistinės medžiagos, reikalingos šios rūšies augalams (jų augimas skiriasi nuo daugumos augalų, nes žymiai mažiau orchidėjų rūšių auga žemėje – dauguma jų - epifitai). Būtent dėl augimo būdo, ji reikalauja specifinių priežiūros sąlygų.

Orchidėjos gali būti tręšiamos ištisus metus be perstojo, tik trąšų kiekį reguliuojant pagal sezoną. Didžiausias kiekis trąšų yra reikalingas esant aktyviam šaknų, naujų auginių auginimui bei ruošiantis žydėti. Poilsio (ramybės) metu, priklausomai nuo rūšies, trąšų kiekis ir laistymo intensyvumas yra sumažinamas arba visiškai netręšiama. Ištisus metus, be aiškiai išreikšto ramybės periodo, auga visiems pažįstami Phalaenopsis rūšies orchidėjos, kurioms trąšų reikia visus metus.

Tręšti galima dviem būdais – laistant bei išoriškai per lapus, nes orchidėjos turi savybę trąšas pasisavinti ir tokiu būdu. Tręšiant per lapus, koncentraciją reikia sumažinti (pusiau nei laistant).

Šis būdas naudingas dar ir tuo, kad išvengsite šaknų nudeginimo ir druskų kaupimosi substrate, kas sukelia daug problemų, išoriškai pastebimų dažnai jau per vėlai. Patekus vandens su trąšomis į augalo skrotelę, kuo greičiau jį pašalinkite sugeriamąja servetėle.

Rinkdamiesi trąšas atkreipkite dėmesį į pagrindinių elementų (N-P-K) santykį, išreikštą skaičiais arba procentais.

• Didesnis azoto (N) kiekis reikalingas prasidėjus aktyviam šaknų, lapų, naujų auginių augimui. Tai skatins ir užtikrins sveiką augimą.

• Didesnis fosforo (P) kiekis reikalingas žiedynų formavimuisi. Žydės gausiau, žiedai bus didesni ir sodresnių spalvų.

• Kalis (K) reikalingas augalo sveikatai – šis elementas padeda užtikrinti bendrą augalo sveikatą visais gyvenimo tarpsniais. Ypač reikalingas auginant netiktuosius svogūnėlius. Lapija būna vešli, sodrios spalvos, augalą mažiau puola ligos ir kenkėjai.

Atkreipiu dėmesį, kad augalas bus sveikas ne vien nuo trąšų, tačiau ypač svarbų vaidmenį atlieka aplinkos sąlygos.

Priklausomai nuo rūšies, augalas pereina į ramybės būseną skirtingu laiku. Dažnai tai būna po žydėjimo (tačiau gali būti ir prieš jį). Prasidėjus ramybei, vandens kiekis sumažinamas iki minimalaus, taip pat ir su trąšomis – jomis laistome vos kartą per mėnesį ar net visai nenaudojame.

Tačiau jei augalas rodo bent minimalius gyvybės požymius (augina gumbą, šaknis (išoriškai matomos šaknies galiukas neužsitraukęs), kelia žiedstiebį, kad ir labai lėtai ar rodo kitokius augimo požymius – tręšti retkarčiais būtina, kad pristigęs medžiagų nenusilptų ir nepradėtų pulti negandos. Tiesiog stebėkime savo augalus.

Tręšdami augalus trąšomis (laistant), neišvengsime bent nedidelio kiekio susikaupusių druskų, kurių atsikratyti yra paprasta: kas kelintą laistymą substratą perlieti švariu, tekančiu vandeniu ir taip išplauti druskų sankaupas. Jos yra ypatingai pavojingos šaknims, nes laikui bėgant neleidžia patekti taip svarbiam orui į substratą. O kritiniu atveju gali augalą tiesiog "uždusinti", neleisdami šaknims kvėpuoti.

Perplovimo procedūra: augalas pastatomas į tokią vietą, kur nutekantis vanduo nedaro žalos pvz., į kriauklę, ant suolelio sode ar panašiai. Gausiai palaistome augalą. Tada po 15 minučių pilame didelį kiekį vandens, kad bėgtų "per visus galus".

Taip reikia daryti dėl to, kad kai kurios druskos tirpsta gana lėtai. Lietaus vanduo, žinoma, tinka geriausiai, tačiau reikia didelio kiekio, todėl iš bėdos gerai ir krano. Jei jūsų gyvenamoje vietoje vandentiekio vanduo labai kietas ir chloruotas, tai tam reikalui tinka virintas ir nusistovėjęs.

Šaltu oru tręšti nepatartina, nes trąšos prastai pasisavinamos. Vienas kartas daug žalos nepridarys, tačiau kol neatšils oras - pakartotinai tręšti pavojinga.

Į kokį substratą sodinti orchidėją?

Vieno recepto nėra – laikui bėgant išbandai įvairius ir taip susikuri tinkamiausio substrato receptą. Tačiau jis dar labai priklauso nuo rūšies, labiausiai dėmesį reikia atkreipti į persodinamos orchidėjos augimo sąlygas ir pasirinktą gyvenamąją vietą gamtoje, pagal tai bus lengviau nuspręsti, kokį substratą sudarinėti.

Epifitinėms orchidėjoms (gamtoje augančioms prisitvirtinusioms prie medžių šakų, kamienų, nuvirtusių medžių, kelmų ar pan.) substratas turi būti lengvas, LABAI pralaidus vandeniui ir orui; orchidėjoms, augančioms žemėje, substratas parenkamas sunkesnis, su smėlio, žemių priemaiša (pvz.Cymbidium), tačiau taip pat pakankamai pralaidus.

Substratą galime gaminti patys arba įsigyti iš augintojų (galima ir parduotuvėse paieškoti, bet nei didelio pasirinkimo nėra, nei idealaus substrato, kurio receptūros nereikėtų koreguoti). Sudėtinės dalys gali būti labai įvairios, tačiau viena pagrindinė taisyklė galioja visoms orchidėjoms – substratas turi būti pralaidus orui ir vandeniui.

Pats paprasčiausias substratas, kurį gali pasigaminti kiekvienas, susideda iš pušies žievės, kurios prisirinkti galime miške (tik nepjaukite jos nuo medžio – imkite tik lengvai atkimbančią, kad nepakenktumėte medžiui, atimdami iš jo apsaugą nuo kenkėjų ir ligų), beje, puikiai tinka nuo nuvirtusių pušų, arba nusipirkti parduotuvėse (mulčo pavidalu). Ją reikia paruošti dar prieš persodinimą.

Norėdami pašalinti pasislėpusius kenkėjus (vabaliukus ar kitokius bereikalingus gyvius, grybelius ir pan.) prieš vartojimą reikia pakaitinti (galime į puodą įpylę kiek vandens užvirinti ir garuose keliolika minučių palaikyti), po to gerai išdžiovinti. Taip paruošę žievę būsime ramūs, kad augaliuko nepuls „nekviesti svečiai”.

Dabar jau galime smulkinti ir įmaišyti medžio anglies gabalėlių. Anglis būtina substratui ruošti kaip absorbuojanti medžiaga. Anglis – puikus bet kokių substratų vandens režimo reguliatorius ir dezinfekcinė medžiaga. Ji kaupia kenksmingus junginius ir šitaip neutralizuoja substratą bei gerina dujų apykaitą substrate.

Jos įsigyti galima įvairiais pavidalais – vaistinėse visiems žinomos anglies tabletės (tik be priemaišų, nes dabar jau yra įvairių skonių), galime įsigyti aktyvuotos anglies, skirtos vandens filtrams (ji smulkinta būna), galime nusipirkti tos, kuri skirta kepsninėms (taip pat be jokių priedų) arba pasigaminti patys – tam tinkamiausia mediena – beržas ar kitų lapuočių medžių. Susmulkinus ir sumaišius tokį substratą jau galime drąsiai sodinti paruoštą augaliuką.

Toks substratas puikiai tiks Phalaenopsiams. Norėdami pasigaminti įvairesnį substratą, galime įmaišyti priemaišų, kurios atitinkamai padeda palaikyti drėgmę (vien iš žievės sudarytą substratą reikės dažnai laistyti). Tam tikslui galime įmaišyti paruoštų samanų (tinkamiausi dėl savo savybių - kiminai (lot.sphagnum), kurios pakaitinamos ir išdžiovinamos taip pat kaip ir žievė ir įmaišomos į susmulkintą žievę.

Taip pat galime įmaišyti pūsto molio granulių, perlito (mineralinės kilmės priedas, vėdinantis augalo šaknis, purenantis, palaikantis drėgmę, pagerinantis įsišaknijimą), pjaustyto kamščio. Nereikėtų visų minėtųjų priedų sudėti į vieną substratą – galima parinkti kelis panašias funkcijas atliekančius priedus ir eksperimentuoti.

Tik nepadauginkite kiminų, nes jis puikiai palaiko drėgmę, ir nepermatomam vazonėlyje, ypač pradedančiajam, yra sunku nustatyti, ar substratą jau reikia laistyti ar dar palaukti – perlaisčius galime augalą susargdinti ar net prarasti. Tai puiki pagalbinė medžiaga, ypač tinkanti apdėti vazonėlio paviršių, tačiau ji lyginant su kitais priedais ir susidėvi greičiau – ją praktiškai kasmet reikia keisti.

Tiesa, puikus priedas dar durpių plaušai, kurių būna durpiniam substrate, tačiau tik plaušai, jokiu būdu ne smulkinta durpė, taip pat kokoso plaušai. Visi aukščiau išvardinti priedai gali būti maišomi į pagrindinį žievės ir medžio anglies substratą savybių pagerinimui, tad dar kartą kviečiu eksperimentuoti.

Augalus geriausia persodinti pavasarį, kai prasideda aktyvus augimas (šaknų galiukai pasidaro žali). Taip mažiausiai pakenksime augalui, o ir adaptuotis jam bus lengviau. Phalaenopsiai nėra jautrūs persodinimui ir kitu metų laiku (nes neturi aiškiai išreikšto ramybės periodo), tačiau vengti tai daryti žydėjimo metu, nebent augalui gresia rimta liga, jis nukrito ar kokia rimta bėda ištiko, nes žiedai gali nukristi, pumpurai neišsiskleisti...

Taisyklė galiojanti visoms orchidėjoms: sveikus augalus reikia vengti persodinėti rudenį ar žiemos pradžioje, kad nesutriktų ramybės ir žydėjimo periodai. Taip pat reikėtų vengti persodinti žydinčius ar besiruošiančius žydėti augalus. Kai kurie augintojai persodina visas be išimties naujai įsigytas orchidėjas, tačiau jei substratas atrodo šviežias, o augalas sveikas – to daryti visai nebūtina.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!