Jie nuo seno kepami visoje Lietuvoje ir visuose jos regionuose – šventinis stalas neįsivaizduojamas be medaus torto ir minkšto meduolio. Kaip juos pasigaminti ir ką žinoti apie meduolių tešlą, atsiųstame pranešime spaudai pataria „Malsenos“ kepimo akademijos ambasadorė Sonata Šalkauskaitė ir kulinarinių knygų autorė Renata Ničajienė.
„Meduoliai – tai žiemos sezono kepiniai, nes jiems naudojamas medus ir šildantys prieskoniai. Meduoliniai kepiniai anksčiau būdavo kepami visą žiemą ir jų sezonas pasibaigdavo tik per Kaziuko mugę, kai būdavo parduodami paskutiniai meduoliai, savo vietą užleisdami riestainiams (beigeliams)“, – pasakoja kulinarinių knygų autorė R. Ničajienė.
Lietuvoje, kaip ir kitose šiaurės Europos šalyse, meduoliai išpopuliarėjo dėl to, kad medus – labai populiarus ingredientas.
„Meduoliams būdinga tamsi spalva, savitas aromatas, kurį suteikia medus ir prieskoniai. Tačiau ne mažiau svarbūs ir meduoliams reikalingi miltai. Jie gali būti kepami tik iš kvietinių miltų, tačiau anksčiau šie dažnai būdavo maišomi ir su ruginiais. Jei dalis kvietinių miltų pakeičiama ruginiais, gaunami trapesni, ne taip greit sudžiūstantys meduoliai. Iš ruginių miltų kepti meduoliai būna drėgnesni, aromatingesni, ilgiau išlieka švieži“, – teigia S.Šalkauskaitė.
Meduolių tešla gali būti kelių rūšių: kietesnė ir kočiojama, taip pat minkšta ir plikyta.
„Kieta meduolinė tešla dažniausiai pernakt laikoma šaldytuve, tuomet tik formuojama ir kepama, dažniausiai iš jos kepame sausainius. Minkšta meduolių tešla kitokia – joje mažiau miltų, daugiau – riebalų, kiaušinių ir cukraus. Minkštieji meduoliai dar vadinami biskvitiniais. Plikyta meduolių tešla pasižymi tuo, kad jai pagaminti reikia pasiruošti specialų skystį iš tirpintų riebalų, medaus bei cukraus ir jį užvirus užpilti ant persijotų miltų. Po to – greitai išmaišyti masę, kad nesusidarytų gumuliukų, ir tuomet jau galima dėti visus kitus ingredientus. Plikyti meduoliai, dar vadinami medauninkais, būna minkštesni už neplikytus“, – tikina konditerė.
Medauninkai – minkšti meduoliniai pyragai, gardinami džiovintais vaisiais: obuoliais, bruknėmis, spanguolėmis, slyvomis, kriaušėmis, avietėmis. Toks minkštas meduolis dažnai yra vadinamas tradiciniu Suvalkijos regiono skanėstu. Forminiai meduoliai, meduoliniai nameliai ir eglutės Lietuvoje atsirado kiek vėliau, juos labiau mėgo pasiturinčios šeimos.
„Medaus tortas – nuo senų laikų Lietuvos teritorijoje kepamas kalėdinis kepinys. Senoviškas medaus tortas kepamas iš meduolinės tešlos, kuri yra kieta ir primena meduolinius sausainius. Vėliau šios tešlos lakštais sutepami grietinės ir grietinėlės kremu, gardintu citrinų žievelėmis ir sultimis, bei kelias dienas laikomas šaldytuve, kad subręstų. Kitas populiarus kepinys – tortas „Medutis“ – ruošiamas iš meduolinio biskvito, kuris yra minkštas. Tai kiek kitoks tortas, nes jam nereikia laiko subręsti ir suminkštėti, jis gali būti valgomas iš karto“, – sako R. Ničajienė.