Nemirštanti gėlė - Jericho rožė

Karštame dykumų smėlyje gyvybės maža. Retkarčiais nosį kyšteli driežiukas, prašliaužia gyvatė, nuropoja voras... O apie augalus bene iš viso nėra, ką pasakoti. Tik dygliuotieji kaktusai ir kelios sudžiūvusios smilgos kaitinasi deginančioje saulėje. Nei derlingos žemės, nei vandens – visiškai netinkama aplinka augmenijai. Tačiau Jericho rožei tai nė motais. Šis keistos išvaizdos augalas gali išgyventi pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis.

Pilkas gniužulėlis su paslaptimi

Pirmą kartą pamačius Jericho rožę greičiausiai iškils klausimas, kodėl ji taip liaupsinama. Tai tėra pilkas, neišvaizdus, ne daugiau nei 15 cm aukštį siekiantis gniužulėlis, primenantis sudžiūvusių šakelių raizginį. Nė lašo tikrųjų rožių taurumo ir puošnumo.

Tačiau taip šis augalas atrodo tik tol, kol negauna vandens. Pakanka vos kelių valandų, kad Jericho rožė atgniaužtų savo šakeles ir sužaliuotų. Įdomu tai, kad šiam augalui tinka ir ledinis, ir bene verdantis vanduo. Kuo vanduo šiltesnis, tuo jis greičiau prasiskleidžia.

Atgijusi Jericho rožė paskleidžia malonų aromatą ir džiugina gyvos žalios spalvos,nusvirusiomis, aksominio švelnumo šakelėmis. Augalo nereikia sodinti į žemę, pakanka pamerkti vazelėje. Po septynių dienų gėlę būtina vėl sudžiovinti. Tai galima padaryti padėjus ją tiesiog ant karšto radiatoriaus ar kito sauso šilumos šaltinio.

Mirties būsenoje gėlę reikia laikyti ne trumpiau nei dvi savaites. Taip šį augalą galima išsaugoti ilgus mėnesius ar net metus. Bet sakoma, kad jis apskritai nemirtingas. Dėl to Jericho rožė dažnai perduodama iš kartos į kartą kaip laimės palinkėjimas ir ilgaamžiškumo simbolis.

Mergelės Marijos palytėta

Šis augalas pavadintas Jericho rožės vardu dėl to, kad yra kilęs iš apylinkių, esančių šalia Jericho miesto, Palestinoje. Tačiau krikščionys jį dažnai vadina prisikėlimo augalu, nes jis sugeba mirti ir vėl atgyti šimtus, tūkstančius kartų...

Pasak legendos, tokią galią augalas įgavo po to, kai jį palytėjo pati mergelė Marija. Bėgdama iš Nazareto į Egiptą, ji palaimino Jericho rožę. Sakoma, kad nuo tada dalelė mergelės Marijos dvasios apsigyveno šiame dykumų augale.

Štai kodėl gimus Jėzui Kristui, Jericho rožė gausiai pražydo, kai jį nukryžiavo – nuvyto, o jam prisikėlus, ir vėl suvešėjo. Išgirdę šią legendą ir savo akimis įsitikinę augalo nemirtingumu, kryžiuočiai, o vėliau ir piligrimai atgabeno jį į Europą. Tikėta, kad stebuklingoji Jericho rožė turi gydomųjų savybių, todėl buvo trokštama kiekvienuose namuose.

Gydantis vanduo

Nuo seno tikėta, kad šis nemirtingas augalas dalį savo stiprybės ir magiškų galių gali perduoti žmogui. Dėl to jis naudotas tiek sveikatai, tiek grožiui puoselėti. Manoma, kad ypatingų savybių įgauna net vanduo, kuriame buvo pamerkta Jericho rožė.

Jis tinkamas žaizdoms, bėrimams, egzemoms, dermatitui ir kitoms odos ligoms gydyti. Tereikia juo suvilgyti vatos gumulėlį ir tepti ligos pažeistas vietas. Galima dėti ir kompresus. Kai kurie šį vandenį geria, nes tiki, kad jis išvalo organizmą, stiprina imuninę sistemą, neleidžia plisti infekcijoms ir uždegimams.

Senovėje Jericho rožės vandens duodavo gerti gimdyvėms. Manyta, kad gėrimas suteikia joms energijos ir padeda atsigauti. Vandenį gerdavo ir nevaisingos moterys, nes buvo tikima, kad jų įsčios prabus taip kaip ir Jericho rožė. Augalo vanduo buvo skiriamas net nėščiosioms, kurioms grėsė persileidimas. Šį gėrimą taip pat vartojo ir tie, kurie sirgo astma, kentėjo nuo sutrikusio virškinimo, hemorojaus ar inkstų ligų.

Namams ir grožiui

Tiems, kam gerti vandenį, kuriame mirko gėlė, atrodo rizikinga, gali semtis jėgų iš pačios Jericho rožės. Net sudžiūvusi ji spinduliuoja teigiamą energiją, o sužaliavusi išskleidžia keliasdešimt kartų daugiau. Dėl to patalpoje, kur yra ši gėlė, žmonės jaučiasi darniau, jų nekamuoja nuovargis, stresas, aplanko darbinga nuotaika. O vakare atvirkščiai – lengviau užmiega ir geriau pailsi.

Be to, Jericho rožė valo, gaivina kambario orą, sugeria nemalonius kvapus, ypač cigarečių dūmus. Teigiama, kad ji netgi atbaido namų kenkėjus. Jeigu sausa Jericho rožė padedama į drabužių spintą, ji apsaugo rūbus nuo kandžių.

Šiais laikais augalas plačiai naudojamas ir kosmetikoje, dažniausiai plaukų ir odos priežiūros priemonėse. Jo ekstraktai drėkina pažeistą odą ir plaukus, skatina ląstelių regeneraciją, saugo nuo žalingo aplinkos poveikio. Dėl to oda tampa skaisti, lygi, švelni, pastebimai sumažėja raukšlelių. Plaukai sustiprėja, pradeda žvilgėti, nebeslenka, sparčiau auga.

Įdomu

Jericho rožė dar vadinama Marijos ranka, dinozaurų gėle, Palestinos gėle ir dykumų rože. Lietuviškas mokslinis pavadinimas – žvynuotoji selaginelė.

Augalo sėklos sudygsta vos per kelias valandas. Be to, jos labai ištvermingos, todėl gyvybingos išlieka ne vienus metus.

Sausros metu dykumoje ši gėlė numeta ir šaknis, todėl vėjo pustoma ritinėjasi smėlio paviršiumi. Taip ji nepaskęsta beribėse dykumų kopose. Žydi mažais baltais žiedeliais.

Senovėje tikėta, kad Jericho rožė namams atneša gerovę, todėl dažnai šis augalas tapdavo simboliu giminių herbuose.

Buvo galvojama, kad Jericho rožė atgyja tada, kai vėjas ją nuneša į magišką vietą, kurioje spinduliuoja teigiama energija.

Senovės egiptietės prieš gimdymą Jericho rožę pamerkdavo į vandenį, tikėdamos, kad pagimdžius, gėlė prasiskleis ir apdovanos naujagimį gyvybine energija ir gera sveikata.

Vudu atstovai augalą naudoja mistiškuose ritualuose, siekdami pritraukti meilę, turtus ir sėkmę.

Natūralioje aplinkoje Jericho rožė aptinkama Sacharoje, Viduriniuosiuose Rytuose ir Meksikoje.