Stebėtina, tačiau šalyse, kur žiemos rūsčios, bet sniegingos (Kanada, JAV šiaurė, Rusija), daugelis jautrokų augalų žiemoja visai sėkmingai. Taip yra todėl, kad augalus ilgam ir patikimai uždengia storos sniego pusnys, jie ilsisi, o šiluma ateina tik pavasarį. O Lietuvoje žiemos – lyg amerikietiškieji kalneliai: tai šąla, tai šlampa.
Nieko nenustebins besniegis -30 °C speigas, o ne taip jau seniai pamenu metus, kai sausio pabaigoje rožės buvo pradedančios sprogti dėl itin šiltų orų. Tad mes negalime tikėtis, kad po rudens mūsų gyvąsias brangenybes užklos pusmetris sniego, o mes ramiai sau lauksime kitų metų žiedų. Tad kaip galime padėti savo augalams pasiruošti didžiajam miegui?
Keli bendri faktai
Dauguma augalų geriau žiemoja, jei auga vandeniui laidžioje, neužmirkstančioje dirvoje. Jei augalas neišgyvena po žiemos, dažnai jo sunykimą lemia ne šaltis, o užmirkimas. Todėl lepesnius augalus sodinant šlapesnėse dirvose į duobę vertėtų įberti papildomą drenažo (smėlio, žvyro) sluoksnį.
Antrąją vasaros pusę vertėtų nebetręšti augalų azotu. Tai tik skatins naujų ūglių ir lapų augimą, kurie gali jau ir nesubręsti iki šalčių. Be to, prieš žiemą reikėtų dirvožemį gerai palieti – tai ypač svarbu po sausos vasaros ir rudens. Šaltis džiovina, tad sausra rudenį augalams gali būti taip pat pražūtinga.
Daugiamečiai žoliniai augalai: kirpti ar nekirpti?
Artėjant žiemai daugelyje kiemų pamatysime sulig žeme nuskustus gėlynus. Galima būtų pajuokauti, kad tai, matyt, lemia žemdirbio lietuvio sąmonėje išlikęs poreikis prieš žiemą sutvarkyti daržus ir arimus. O galbūt netvarkos baimė prieš kaimynus? Kaip ten bebūtų, patiems augalams tai ne visuomet geriausias sprendimas.
Tikrai nesiūlau visų augalų palikti taip, kaip auga, ypač esančius arti namo, repezentacinėse zonose. Tačiau prieš kerpant augalą verta stabtelėti ir pagalvoti, ar tai būtina. Kai kurie augalai žiemą gali atrodyti įdomiai ir netgi puošniai.
Tai daugelis dekoratyviųjų žolių, ypač miskantai (Miscanthus), daugiamečiai, kurių nužydėję žiedynai išlieka tvirti ir statūs, pavyzdžiui, Raselo gumbenės (Phlomis russeliana), monardos (Monarda), ežiuolės (Echinacea), kraujalakės (Sanquisorba), veronikūnai (Veronicastrum).
Nereikėtų skubėti kirpti pusiau visžalių augalų, tokių kaip alūnės (Heuchera), heucherelės (Heucherella), telimos (Tellima). Besniegę žiemą jie atrodo gana puošniai, be to, visžaliams augalams nepatinka, kai jiems taip drastiškai šalina lapus.
Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į tuos augalus, kurie priskiriami šiek tiek šiltesnėms klimato zonoms. Tik nebijokime tokių auginti – nemaža jų dalis puikiai žiemoja, jei sodinami pavasarį, o per vasarą užsiaugina stiprų šaknyną ir gausią lapiją. Be abejo, galime juos mulčiuoti ir dengti žiemai, jei netingime.
Kai kuriuos jautresnius augalus, laukiančius pirmosios žiemos, tikrai vertėtų storiau pamulčiuoti. Tačiau dažnai per žiemą pakanka palikti sudžiūvusią antžeminę dalį, nes ji papildomai apsaugo nuo šalčių. Sukritę lapai patys savaime sudaro tam tikrą karkasą, o jei dar jį gausiai apsninga, augalas žiemoja lyg pūkų pataluose.
Jei yra galimybė, netoli namų prisirinkime eglišakių, jie taip pat puikiai šildo augalus žiemą, apsaugo ir nuo graužikų. Jei ramybės neduoda pelės ir pelėnai, į jų urvus derėtų žiemai padėti nuodų.
Atskirai verta paminėti tokius augalus kaip levandos (Lavandula) ir mėlesus (Perovskia). Nors jie dažniausiai auga gėlynuose tarp kitų žolinių augalų, iš tikrųjų priklauso puskrūmiams. Tad norint gražaus vaizdo kitą vasarą, reikia apsaugoti jų antžeminę dalį. Šių augalų svarbu negenėti vasaros pabaigoje, kad jie nebeaugintų jaunų ūglių, kurie nušals. Žiemą jiems ypač svarbu idealus dirvos laidumas, o bet koks užmirkimas tolygus mirčiai.
Kaip padėti rožėms?
Kaip nekeista, vis dar plačiai paplitęs mitas, kad rožes prieš žiemą reikia nugenėti iki pat žemės. Šią „išmintį“ galima išgirsti ne tik iš kai kurių rožininkų lūpų, bet ir rimtuose rašiniuose spaudoje ar internete. Tačiau tai visiškai nepagrįsta teorija, o ja remdamiesi rožėms veikiau pakenksime nei pagelbėsime. Mat savo rankomis rudenį nukarpysime kitų metų žiedus, nes dažna veislė žydi ant pernykščių ūglių. Vienintelis tokio mito privalumas – taip nuniokotas rožes tikrai nesunkiai uždengsime.
Tad kaip reikia rožes apsaugoti nuo šalčių? Iš pradžių prieš įsigyjant vieną ar kitą veislę vertėtų pasidomėti apie jos atsparumą šalčiui. Yra nemažai lepių rožių veislių, kurių Lietuvoje auginti beveik neįmanoma. Tokiu atveju, nors ir kokie gražūs jų žiedai nuotraukose, susilaikykime. Bet veislių pasirinkimas yra milžiniškas, tad domėkimės, konsultuokimės su labiau patyrusiais rožių augintojais ir tikrai rasime tinkamą sau.
Ruošti žiemoti rožės pradedamos gana anksti. Kad rožės sėkmingai žiemotų, jos turi visiškai pereiti į ramybės būseną. Todėl nuo rugpjūčio vidurio nebetręškime jų azotu. Tuo pat metu nustokime genėti peržydėjusius žiedus, leiskime augalams užmegzti uogas – tai padeda pereiti į ramybės būseną. O nuolatinis genėjimas sezono metu tik skatina naujų ūglių augimą, kurie šaltą žiemą žūsta.
Vėlų rudenį galima patrumpinti labai ilgas, iš krūmo stipriai išsikišusias pavienes šakas tam, kad jų žiemą neblaškytų šalti žiemos vėjai. kad lengviau būtų jas surišti bei prilenkti prieš žemės. Taip pat dėl estetinių priežasčių galima nukirpti ir nužydėjusius žiedynus.
Nepradėkime augalų dengti pernelyg anksti, kad ir kaip norėtųsi kuo daugiau rudeninių darbų nuveikti gražiomis dienomis. Rožės visiškai nebijo nedidelių šalčių, tad palaukime, kol vidutinė paros temperatūra nusistovės apie -5 °C.
Surinkime visus nukritusius lapus, nes juose žiemoja ligų ir kenkėjų užkratai. Kai kurios veislės labai nenoriai meta lapus, tad, jei auginame nedaug rožių, nuskabykime ir juos. Prieš žiemą rožes vertėtų nupurkšti fungicidu.
Kaip rūpestingai rožes dengti, priklauso nuo pasirinktų veislių ir augintojo darbštumo. Paprasčiausiai būdas pridengti rožę – užpilti kero pagrindą žeme arba kompostu per gerą sprindį. Vėliau augalą reikėtų papildomai apdengti puresne medžiaga: sausais medžių lapais, šiaudais ar spygliuočių šakomis. Šias dangas dera sutvirtinti, kad per žiemą jų neišnešiotų vėjas. Vieni augintojai tam paprasčiausiai vynioja rožes agroplėvele, kiti netingi statyti minišiltnamiukų.
Šiam tikslui rožės keras apjuosiamas plačia vielinio ar plastikinio tinklo juosta, o susidariusi ertmė vėliau prikišama šiaudų ar medžių lapų. Rūpestingiausi šeimininkai investuoja į vielinius karkasus ir kablius, kuriuos vėliau naudoja metai iš metų. Taip pat vertėtų pasirūpinti nuodais graužikams, mat rožių šakos žiemą jiems itin gardžios.
Literatūroje dažnai patariama jokiu būdu rožių nedengti plastikine plėvele. Tačiau praktika rodo, kad plastikinė plėvelė – tiek paprasta, tiek pakavimo (su burbuliukais) – labai padeda rožėms sėkmingai peržiemoti. Tik reikia stengtis jų neužkloti aklinai, be to, praėjus didžausiems žiemos šalčiams, nedelsiant plėvelę nuimti, paliekant visas kitas dangas.
Jei auginame vijoklines rožes, jas žiemai geriausia nuimti nuo atramų ir surišus prilenkti prie žemės bei prisegti kabliais. Vėliau dengti kaip ir kitas rožes. Patyrusių rožininkų patirtis rodo, kad paliktos stačios, nors ir apvyniotos, jos žiemoja prastai, bent jau rytinėje Lietuvos dalyje. Taip pat pastebėta, kad rožes ilgais stiebais lengviau prilenkti prie žemės, jei tai daroma pamažu, per ilgesnį laiką. Kai kurios rožių veislės yra labai trapios, o staigiai lenkiamos lengvai lūžta prie pat pagrindo.
Be to, reikia atminti, kad sveikos, stiprios rožės visuomet geriau peržiemos nei suvargusios giminaitės. Tad neapleiskime jų visą sezoną, ir žiemos miegas joms bus tikrai saldesnis.