Batika – paprasta marginimo technika
Ir šiais laikais, ir seniau batika naudojama Aukštaitijoje, Joniškio, Kupiškio, Rokiškio, Panevėžio rajonuose. Didelių įgūdžių nereikia. Kiaušinis apdedamas svogūnų lukštais, pataisų varpomis, žemuogių, rūtų, bruknių lapeliais, blunkančios medžiagos skiautelėmis, karpinėliais, linais ir pan. Po to suvyniojamas į marlę, apsukamas siūlais ir paverdamas dažuose. Ištraukus ir nuėmus siūlus ir augalines medžiagas, ant margučio lieka įvairūs raštai, jis atrodo lyg marmurinis.
Skutinėjimo gudrybės
Vašku kiaušinius dažniausiai išrašydavo moterys, o skutinėdavo vyrai. Raštai daromi titnago, stiklo šukele, nulaužto peilio kampu, adata, skustuvu ar kitu smailiu, aštriu daiktu. Numatytas raštas skutamas, iki kiaušinio paviršiuje pasirodo baltos spalvos piešinys.
O kad raštas būtų spalvotas, išskutinėti ir tamsiai dažyti kiaušiniai dar pamerkiami į norimos spalvos dažus. Skutinėti margučiai pasižymi grakščia, lengva piešimo linija, raštas smulkesnis.
Puošniausi – vašku marginti kiaušiniai
Priemonės. Kiaušinius galima marginti ne tik vašku, bet ir nesūdytais taukais, lajumi ar bičių duonele. Parduotuvėje pirkta žvakė netinka, nes parafinas nusiplauna vos įdėjus į šiltą vandenį.
Įrankis. Raštas išrašomas medine lazdele. Prie jos pritvirtinamas skardinis vamzdelis su platesniu viršutiniu galu. Į jį įpilama ištirpinto vaško ir juo vedžiojamas raštas ant nedažyto paviršiaus. Raštus galima piešti ir paprastu segtuku su galvute arba vinute, smailiu pagaliuku, mirkant į vašką, taukus ar bičių duonelę.
Pasiruošimas darbui. Prieš marginant kiaušinį būtina pašildyti ant šiltos viryklės, kad geriau priliptų vaškas. Jį reikia gerai apžiūrėti: jei bus rėžių, panašių į voratinklį, verdant tikrai suskils. Kiaušinį reikia nuplauti sodos tirpalu, kad ant lukšto neliktų riebalinio sluoksnio, išvirti (norimo kietumo) ir palikti, kad nudžiūtų ir atvėstų.
Marginimo eiga. Svarbu, kad kelias nuo indelio iki kiaušinio būtų trumpas ir vaškas nespėtų atvėsti. Pradedantieji gali naudoti pieštuką ir skriestuvėlį, kad raštas būtų simetriškas, o ornamentai – išdėstyti tiksliau. Raštas neturi užimti viso kiaušinio paviršiaus. Liaudies menui būdingas ornamentų aiškumas, paprastumas, jų komponavimo saikingumas. Smeigtuką pamerkus į vašką, galima nubrėžti tik vieną brūkšnį.
Dažymas. Išmargintus kiaušinius pamerkiame į šaltus, iš anksto išvirtus dažus. Juose palaikome apie porą valandų (pagal instrukciją, jei cheminiai). Į dažus kiaušinius dedame su šaukštu, atsargiai. Jie turi būti visiškai apsemti ir negulėti vienas ant kito. Kai kiaušinis įgauna norimą atspalvį, jį iškeliame ir padedame ant minkšto, drėgmę sugeriančio audinio. Kai nudžiūsta, vašką nutirpdome žvakės liepsna ir nutriname skudurėliu.
Norėdami išgauti kelių spalvų raštą, kiaušinius pirmiausia pamerkiame į šviesius dažus. Palaukiame, kol nudžius, nupiešiame ornamentą ir įdedame į tamsesnius dažus. Nuėmus vašką, raštas bus jau dviejų spalvų. Taip dažo tik patyrę meistrai.
Dažniausiai derinama juoda ir balta arba fono ir kiaušinio lukšto spalva. Dar pasitaiko raudonos ir baltos, žalios ir baltos, rudos ir geltonos, mėlynos ir geltonos spalvos derinių. Kartais, kad lukštas nebūtų labai baltas, prieš marginimą kiaušinis pamirkomas silpname svogūnų, kmynų, ramunėlių ar beržų lapų nuovire.
Augaliniais dažais išgaunamos spalvos:
rusva – svogūnų lukštais,
žalia su gelsvu atspalviu – skroblo žieve, beržų vantos lapais,
geltona – ramunėlėmis, alksnio žirginiais,
melsva – šieno pakratais, rugiagėlėmis,
žalsva – bruknių lapais, dilgėlėmis, rugių želmenimis,
įvairi – ąžuolo ir juodalksnio žieve, eglių viršūnių spurgomis, kerpėmis ir samanomis.
Augalus reikia mirkyti iki 12 valandų. Kerpės į puodą dedamos pakaitomis su kiaušiniais.
Pasivaikščiokime po etnografinius regionus
Žemaičių margučiams būdinga juoda ir tamsios spalvos, suvalkiečių – šviesesnės, vyrauja raudona ir violetinė. Dzūkai mėgsta pilkesnius atspalvius. Žemaitijoje kiaušiniai skutinėjami retai. Dažniausias motyvas yra saulutės, vėlyvesni – rūtos ir eglutės.
Įvairiausi ir puošniausi zanavykų margučiai. Jie marginami vašku, skutinėjami. Iš seniausių raštų irgi vyrauja saulutės. Vėliau atsirado rūtos, stilizuotos našlaitės, paukščiai, imta marginti net trimis spalvomis. Aukštadvario apylinkėse, kur susidūrė suvalkietiškos, dzūkiškos ir aukštaitiškos tradicijos, margučių marginimo paprotys išsilaikė geriausiai.
Lietuvoje turime tris nemenkas XIX amžiaus margučių kolekcijas. Tai T. Daugirdo rinkinys Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, B. Buračo kolekcija Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir Mokslo Draugijos rinkinys Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Šviesios atminties žemaitis Stanislovas Prelgauskis pateikia sudėtingą margučių marginimo natūraliais dažais būdą.
Dažams paruošti reikia juodalksnio žievės ir metalo rūdžių. Žievę reikia drožti anksti pavasarį, kai ji jau atsileidusi, o po žieve susikaupę drėgmės. Medžiai pasirenkami ne patys gražiausi, o gamtos nuskriausti, geriausiai išvirtę. Žievę reikia padžiovinti keletą dienų, kol paraudonuos. Po to užplikyti verdančiu vandeniu ir palaikyti kelias paras. Į parūgusį skystį dedama surūdijusio metalo (seniau, matyt, pildavo balų rūdos). Vėl palaikoma kelias paras, kol įgauna tamsų mėlyną atspalvį.
Į šiuos natūralius dažus galima dėti vašku pamargintą nevirtą kiaušinį. Jis laikomas tol, kol įgauna mėlyną spalvą (maždaug 4 paras ir ilgiau). Išimtą reikia įkišti į šaltą svogūnų lukštų tirpalą ir pakaitinti ant silpnos ugnies, kol užvirs. Virti nereikia, nes nutirps vaškas ir išnyks raštas. Tereikės skudurėliu nuvalyti vašką: po juo liks balti raštai, o visas kiaušinis pajuoduos.
Simbolių reikšmės
Bene populiariausias motyvas – apskritimas, ratas. Tai saulės ir kitų dangaus šviesulių ženklas, kartais virstantis gėlės žiedeliu. Jis simbolizuoja ir amžinybę, nesibaigiantį gyvybės ciklą. Dažnai piešiamas ir kryžius – horizontalios (žemė) ir vertikalios (dangus) jungtys. Svastika – tai judėjimo, ugnies, Perkūno ženklas.
Įvairios spiralės (žalčiukai) simbolizuoja energiją, gyvybingumo evoliuciją. Kvadratas žymi žemės pastovumą, stabilumą. Įvairūs trikampiai (smaigaliu į viršų ir žemyn) – vyriškojo ir moteriškojo prado simboliai.
Ir, žinoma, gyvybės medis. Nuo paprasčiausio trišakėlio iki augalo puode, kur puodas vaizduoja žemę, o medžio viršūnė – dangų.
Raštų kompozicijos
Pagrindinės raštų schemos yra trys:
*simetriškai ornamentuojami abu kiaušinio šonai, padalinus jį išilgai;
*ornamentuojami abu kiaušinio galai, padalinus jį skersai;
*kiaušinis ornamentuojamas įvijai.
Raštus jungia taškai ir vingeliai. Net menkas elementų pergrupavimas gali pakeisti visą kompoziciją. Štai kodėl sunku rasti du vienodus margučius.
Raštų įvairovę lemia ir margintojo fantazija, ir regiono tradicija. Yra ir tokių, kurie būdingi beveik visoms kiaušinius marginančioms tautoms (visų pirma beveik visiems slavams). Daugelis raštų, ypač primenančių saulutes, puošia kitus mūsų liaudies dirbinius: senas verpstes, keramiką, siuvinėtus darbelius. Kiek transformuoti, jie pastebimi juostose, rankšluosčiuose, lovatiesėse, geležinių kryžių viršūnėse. Vis dėlto yra ir būdingų vien margučiams.