Paslaptingos amalo galios

Vergilijaus „Eneidoje“ Enėjas naudojo amalą, kaip „auksinę šakelę“, turinčią stebuklingų galių. Europoje daug kur buvo  tikima, kad amalas pradeda augti žaibui trenkus į medį. Tai tiktų augalui, kuris auga tarp žemės ir dangaus.

Amalo garbinimas būdingas daugeliui Europos tautų – žinių apie tai galima rasti keltų ritualuose ir šiaurės tautų mitologijoje. Keltų gimtosiose žemėse druidai amalą laikė šventu augalu. Buvo tikima, kad jis turi gydomųjų savybių ir mistinių paslaptingų galių.

Amalo vainikas ir šiandien daug kur kabo kaimo sodybų virtuvėse, jauni vyrai gali ieškoti progų po juo pabučiuoti jaunas merginas, nuskindami kaskart po uogą. Kai uogų nebėra, bučiuotis nebegalima”.
Šiais laikais paprotys, susijęs su uogomis (kurios, beje, nuodingos), jau beveik pamirštas.

Senovės Romos istorijoje taip pat pasakojama apie druidų ritualus, susijusius su amalu, teigiama, kad galai itin gerbė šį augalą, jų žyniai apeigų metu laikydavo amalo šakelę. Šventas budavo ir medis, ant kurio augdavo amalas. Amalas nedažnai aptinkamas, jį radus buvo renkamasi į šventą ritualą.

Po ąžuolu, ant kurio augdavo amalas, žyniai aukodavo du baltus šventus jaunus jaučius, kopdavo į ąžuolą ir nupjaudavo amalą auksiniu pjautuvu. Buvo prašoma dievo, kuris dovanojo šį amalą, suteikti jam ypatingų galių, buvo tikima, kad amalo antpilas padeda esant nevaisingumui, kad jis yra geras priešnuodis.

Iš kur kilo bučiavimosi po amalu paprotys? Jo pėdsakai veda į senovę, į Skandinaviją, šis prietaras kildinamas iš šiaurės tautų mitų. Buvo manoma, kad jei esant miške atsistojama po medžiu, ant kurio auga amalas, nieko iki kitos dienos nebegalima dirbti.

Šis senas skandinavų paprotys susijęs ir su bučiavimusi po amalu, su Balduro mitu. Mitas apie Balduro (Baldro) mirtį – vienas įspūdingiausių mitų. Balduro motina buvo deivė Frigė. Kai Balduras gimė, ji privertė visus augalus, gyvūnus ir negyvus daiktus pasižadėti, kad jie niekad jam nepakenks.

Tačiau Frigė praleido amalą ir dievas Lokis tuo pasinaudojo. Jis įkalbėjo kitus dievus nužudyti Baldurą su iš amalo padarytu žeberklu. Baldurui žuvus buvo bandoma jį grąžinti iš mirusiųjų karalystės.

Buvo tikima, kad amalas turi antgamtinių galių, jis gali nešti ne tik mirtį, bet ir meilę, jį pagerbdami du jauni žmonės pasibučiuodavo po amalu. Kiti tiki, kad Frigės ašaros virto amalo uogomis.

Amalas taip pat seniau buvo laikomas afrodiziaku ir vaisingumo augalu. Šis augalas, nors šaknimis ir nesiekia žemės, sugeba išlikti žalias visus metus, o medžiai, ant kurių jis auga, - ne. (Europoje dažniau amalas auga ant obelų, kiek rečiau ant ąžuolų). Tai senovėje žmonėms atrodė paslaptinga ir nesuprantama.

Dauguma amalo rūšių laikoma parazitinėmis. Tačiau jie nėra visiškai parazitai, nes jiems būdinga fotosintezė. Tačiau maistingąsias medžiagas jie ima iš augalo, ant kurio auga, šaknijasi taip pat į jį.

Amalas paplitęs visame pasaulyje. Tropikuose augančio amalo žiedai daug didesni, uogos gali būti ne tik raudonos, bet ir baltos. Amalai kenkia medžiams, todėl nėra geidžiami augalai.

Šis augalas pasižymi ir gydomosiomis savybėmis. Jis garsėja kaip vaistai nuo vėžio. Aktorė Suzanne Somers vėl pažadino susidomėjimą šiuo augalu, nes krūties vėžį gydėsi „Iscadoru“ – amalo ekstraktu. Tačiau daug kas tokį gydymosi būdą vertina skeptiškai.

Angliškas žodis mistletoe (amalas) susijęs su vokišku žodžiu mist, kuris reiškia „mėšlas“ . Paukščiai lesa jo uogas ir galanda snapus į šakas ar palieka ant šakų išmatas, amalo sėklos gali prikibti prie būsimo medžio-šeimininko. Sudygus sėkloms, pasirodo jaunas amalas. Po metų žiemą ant nuogų medžio šakų išauga tankus žalias rutulys, pakibęs tarp dangaus ir žemės kaip druido žolė, perkūno šluota, ožkų žolė ir raganos šluota.