Ir maistui, ir apsaugai
Žinomos 85 šermukšnių rūšys ir daugiau kaip 100 įvairių porūšių, formų, veislių. Jos paplitusios Šiaurės pusrutulyje. Vienų ar kitų rūšių, veislių pasirinkimas pirmiausia priklauso nuo sodo dydžio, jo augmenijos, o svarbiausia – nuo šeimininko skonio.
Viena galima pasakyti tiksliai – bet kuris šermukšnis taps gražiausiu perliuku, papuošiančiu aplinką nuo pavasario iki pirmų žiemos dienų.
Šermukšnius sodybose galima auginti ir kaip vaisinius, ir kaip dekoratyvius augalus. Jie dera su pušimis, eglėmis, kėniais, dauguma lapuočių. Gražiai atrodo auginami pavieniui, grupėmis, priekyje ar toliau. Patrauklūs šermukšnių, lanksvų, putinų, sausmedžių, erškėtrožių ir raugerškių deriniai.
Nepakartojamas vaizdas nustebins, jei šie medžiai augs liepų ir uosių fone. Kadangi dauguma išauga aukšti, juos verta sodinti sodo pakraščiuose, šiaurinėje pusėje. Šermukšniai – gražus fonas daugeliui siauralapių dekoratyvinių žolynų.
Daugelis šermukšnių rūšių ir veislių atsparios šalčiui, bet nepakenčia užteršto miesto oro. Kai kurie augintojai teigia, kad jų eilė šalia bulvių lauko saugo šias daržoves nuo fitoftorozės.
Genėjimui prireiks mažai laiko
*Medžius per sausrą reikia laistyti, reguliariai tręšti, aplink kamienus purenti dirvą.
*Pavasarį šermukšniai anksti nubunda, greitai prasideda ir jų vegetacija, todėl patręšti būtina kuo anksčiau. Nuo trečiųjų augimo metų geriau tręšti tris kartus – pavasarį prieš žydėjimą, vasarą ir rudenį, surinkus derlių. Trąšos įterpiamos negiliai. Dirva perkasama ir gausiai palaistoma.
*Rudenį negalima tręšti azotinėmis trąšomis.
*Jei šermukšniai leidžia daug šaknų atžalų, jas teks nuolat šalinti.
*Pavasarį išpjaunamos silpnos, nulūžusios jaunų medelių šakos, o ilgiausios patrumpinamos iki vieno iš išorinių pumpurų. Šermukšniai nepakantūs intensyviam genėjimui ir priskiriami mažiausiai genimų medžių grupei. Genint saldžiavaisius šermukšnius reikia atsižvelgti į tai, ant kokių šakelių dera uogos.
Rūšis ir veisles, kurios žiedinius pumpurus krauna šakučių viršūnėse ant praėjusių metų ūglių, patrumpinti reikia labai mažai, pašviesinant sutankėjusias lajas. Derančias šakeles, jei būtina, geriau išpjauti palei pagrindą.
Mažai ūglių turintiems medeliams atliekamas atjauninamasis genėjimas – pašalinamos 2–3 metų šakelės. Šitaip paskatinamas naujų ūglių augimas.
Vienus geriau akiuoti, kitus sėti
*Rūšiniai šermukšniai daugiausia dauginami sėklomis, o veislės ir formos skiepijamos į paprastąjį šermukšnį. Gerai auga medeliai, kurių poskiepiais pasirenkamos grauželinės gudobelės.
*Akiavimas miegančiais pumpurais dažniausiai atliekamas liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje. Tokiu atveju jų prigyja apie 90 proc.
*Skiepijant ūgliais, suauga mažiau įskiepių ir poskiepių. Vertėtų turėti jaunų laukinukų, nes akiuojama į vienmečių ūglių apatinę dalį. Naminius šermukšnius geriau skiepyti į laukinius kriaušių sėjinukus.
*Sėklos sėjamos rudenį arba pavasarį. Išdžiovintos ar praeitų metų sėklos prieš stratifikaciją 3–4 valandas pamirkomos vandenyje. Rudenį sėjos vietas būtina pamulčiuoti. Daugelio šermukšnių sėjinukai auga greitai.
Skanias uogas vedančios rūšys ir veislės
Sachalininis, arba šeivamedinis, šermukšnis (S. sambucifolia) – mažiausias saldžiavaisis šermukšnis, nuo skiepijimo vietos užaugantis tik iki 1,5 m. Jis anksčiausiai iš visų šermukšnių pradeda vegetaciją ir anksčiausiai numeta lapus. Kilęs iš Tolimųjų Rytų, Kamčiatkos, Sachalino. Laja reta, rutuliška arba kiaušiniška.
Uogos raudonos, didelės, pailgos, rūgščiasaldės, nekarčios. Jos subręsta rugpjūtį, ilgai kabo ant šakelių ir nenubyra iki pavasario. Augalai dera tik tada, kai greta auga keli. Išleidžia mažai atžalų. Sachalininis šermukšnis dauginamas sėklomis ar skiepijant šakeles. Jautrus užpavėsinimui. Senesni augalai prastai pakelia persodinimą, nes turi nedidelę šaknų sistemą.
Šiaurinis šermukšnis (S. hybrida) auga 7–10 m aukščio medžiu. Pražysta tuo pačiu laiku kaip ir paprastasis šermukšnis. Uogos rutuliškos, raudonos, nenubyra iki žiemos, beveik nekarčios, saldesnės nei sachalininio šermukšnio. Gerai prisirpusias galima dėti šviežias į desertą. Šiaurinis šermukšnis atsparus šalčiui, geriausiai auga derlingoje ir kalkingoje dirvoje. Sėklomis padaugintas išlaiko visas rūšies savybes.
Grūstinis šermukšnis (S. torminalis) Lenkijoje įrašytas į Raudonąją knygą. Šioje šalyje yra 2 ha natūrali giraitė. Kitur auga pavieniai medžiai. Tai apie 20 m aukščio medis aukštu, tik viršuje išsišakojusiu kamienu. Ūgliai ir šakutės pradžioje švelniai plaukuotos, vėliau beveik plikos. Lapai žali, rudenį parausta.
Pavėsyje nežydi ir neužmezga vaisių. Dera gan retai, kas 3–4 metus. Uogos oranžinės ar rausvai rudos su baltais taškeliais, saldžios, minkštimas su grūdelėta ląsteliena. Jos greitai nubyra.
Grūstinis šermukšnis paplitęs Vidurio Europoje. Skiepijamas į paprastąjį šermukšnį, kad augtų nedidelis, iki 2,5–3 m. Turi daug šaknų atžalų, reiklus dirvai. Mediena netanki, mažai drėgna, vandens indai smulkūs. Ji labai vertinama baldų pramonėje.
Naminis šermukšnis (S. domestica) auga 12–16 m aukščio medžiu. Paplitęs Kryme, Vakarų Europos pietuose. Žali lapai rudenį pagelsta ar paraudonuoja. Naminio šermukšnio uogos didelės, apie 1,5–2 cm skersmens, o sodinių formų – iki 3–4 cm ilgio ir 20 g svorio, kiaušiniški, žalsvai ar rausvai geltoni, iš saulės pusės raustelėję, minkštimas miltingas, saldžiarūgštis. Augalas atsparus šalčiui, kenkėjams. Dauginamas sėklomis. Mediena kieta, tinka baldų pramonei.
Paprastasis šermukšnis (S. aucuparia) auga 4–15 m aukščio medžiu. Paplitęs Rytų, Centrinėje ir Vakarų Europoje, Azijoje. Turi paviršinę šaknų sistemą. Uogos rutuliškos, raudonai oranžinės, aitriai karčios, rūgštaus prieskonio. Po šalnų surinktos ar suvytusios, jos netenka kartumo, todėl tinka desertams.
Kartumą galima panaikinti uogas panardinant į 2,5–3 proc. valgomosios druskos tirpalą, o po to nuplaunant šaltu vandeniu. Subręsta rugsėjį, nenubyra iki žiemos. Norint gauti didesnį derlių, patartina sodinti kelių veislių medelius.
‘Fastigiata’ – paprastojo šermukšnio koloninė forma. Šakos plonos, glaustos, kylančios aukštyn. Jaunų medelių laja verpstiška, vėliau kūgiška arba kiaušiniška. Subrandina dideles uogų kekes – viena vos telpa delne. Ši forma labai ištverminga žiemą, tačiau ją dauginti sunku.
‘Edulis’ auga iki 2–3 m aukščio medeliu. Derėti pradeda 2–3 metais po pasodinimo. Rugpjūtį subrandina du kartus didesnes uogas nei tipinis paprastasis šermukšnis. Jos saldžiai aitrios, bet ne karčios. Netinka vartoti šviežias, tačiau geriausiai skonį atskleidžia perdirbtos.
‘Businka’ – iki 5–6 m aukščio plačiai išsikerojantis medelis ažūrine laja. Derėti pradeda 4–5 metais po pasodinimo. Uogos nedidelės, ryškiai raudonos, žvilgančios, sultingos, o minkštimas saldžiarūgštis, geltonas, nekartus. Subręsta rugpjūčio pabaigoje. Ši veislė dera gausiai.
‘Rosina’ auga iki 6 m aukščio medeliu. Laja glausta, piramidinė. Uogos rutuliškos, sultingu, šiek tiek karstelėjančiu minkštimu. Subręsta rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje.
‘Titan’ – iki 4 m aukščio medelis. Augalus reikia sodinti po du, nes reikalingas apdulkintojas. Anksti ir gausiai dera. Auga sparčiai ir vešliai, subrandina stambias juosvai violetines uogas. Jos sultingos, karstelėja, dėl to nelabai skanios. Ši veislė priskiriama prie derlingiausiųjų.
‘Nevežinskaja’ – derlinga, dekoratyvi veislė, atspari šalčiui, ligoms ir kenkėjams. Uogos saldžiarūgštės, minkštimas nekarstelėja. Auga 10 m aukščio medeliu, kurio laja taisyklinga ir kompaktiška. Skiepyti medeliai būna žemesni. Jų uogos labai skanios, saldžios, geltonai oranžinės, rutuliškos.
‘Alaja Krūpnaja’ – 4–6 m aukščio medis apie 5 m skersmens laja. Jaunos šakelės ir ūgliai stori, rusvi su pilku apnašu. Uogos oranžiškai raudonos, labai stambios, apie 1,5 cm skersmens, sultingos, beveik nekarčios, vidutiniškai saldžios. Veislė ištverminga žiemą, mažai pramečiuoja.