Visas jas aprašyti būtų gana sunku, o gal ir neįmanoma, nes tam, ko gero, prireiktų parašyti visą knygą… Taigi mes pasirinkome šiek tiek lengvesnę užduotį ir šiame straipsnyje aptarsime palyginti nedidelį spalvingų spygliuočių augalų asortimentą, pristatydami skaitytojams vadinamuosius „paslaptinguosius spygliuočius“, kurie ryškiomis ir puošniomis spalvomis stebina pavasarį arba vėlyvą rudenį.
Pavasarį, vos išsprogus pumpurams, puošniais spalvingais spygliais ir jaunais ūgliukais „pražysta“ ir į save dėmesį patraukia kai kurios paprastosios eglės (Picea abies) ’Aurea’, ’Aurea Magnifica’, ’Cruenta’, ’Finedonensis’, dygiosios (P. pungens) ’Bialobock’, ’Jan Byckovski’, ’Maigold’, baltosios (P. glauca) ’Daisy’s White’ ir rytinės eglės (P. orientalis) ’Aureospicata’ dekoratyvinės formos (veislės) ir kelios paprastojo (Juniperus communis) ’Depressa Aurea’ ir tarpinio (Juniperus x media) ’Pfitzeriana Aurea’ kadagio dekoratyvinių formų. Tačiau, didelei daugelio sodininkų nuostabai, praėjus vienai kitai savaitei (dažniausiai birželio mėnesį), šios spalvos tarsi pamojus burtininko lazdele po truputį nyksta ir augalai daugiau lyg niekuo ir neišsiskiria nuo aplink vešinčios žalumos
. Yra ir kita, kiek mažiau gausi spygliuočių augalų grupė, kurie pavasarį ir vasarą spalviniu požiūriu neypatingi, bet gana ryškiai gelsvai nusispalvina rudenį ir šį atspalvį išlaiko visą žiemą. Prie tokių augalų priskiriamos kai kurios kalninės pušies (Pinus mugo) dekoratyvinės formos: ’Carsten’, ’Ophir’, ’Winter Gold’, ’Zundert’. Norėtume žurnalo skaitytojus su šiais įdomiais ir puošniais augalais supažindinti kiek plačiau.
Eglių spalvingosios formos
Baltoji eglė (Picea glauca) ‘Daisy‘s White‘ yra kūgio ar kiek netaisyklingo kūgio formos, 1–1,5 m aukščio, gelsvais spygliukais. Geltona spyglių spalva ypač ryški pavasarį, o vėliau po truputį išblėsta ir tampa gelsvai žalia arba šviesiai žalia. Lietuvoje introdukuota apie 2000 m., gana dažna ir mėgstama sodininkų mėgėjų sodybose.
Dygioji (P. pungens )‘Bialobok‘ – tai Lenkijoje atrinkta dygiosios eglės veislė. Neaukštas, 3–5 m aukščio, netaisyklingo kūgio formos medelis. Pavasarį jauni ūgliai ir spygliai puošnūs kremo geltonio ir šį atspalvį daugiau ar mažiau išlaiko iki birželio vidurio, o vėliau – sidabriškai melsvi. Mūsų želdynuose kol kas reta.
Dygioji (P. pungens )‘Jan Byckovski‘ – Lenkijos medelynuose atrinkta veislė. Neaukštas, 5–6 (8) m aukščio, medis taisyklinga kūgiška laja. Ūgliai ir spygliai pavasarį puošniai šviesiai geltoni ir šią spalvą išlaiko 6–8 savaites. Birželio antrąją pusę spygliai vėl tampa sidabriškai melsvi. Lietuvoje kol kas neauginama.
Dygioji (P. pungens) ‘Maigold‘ – Lenkijos medelynuose atrinkta veislė. Palyginti neaukštas, 7–10 m aukščio, medis netaisyklinga kūgiška laja. Ūgliai ir spygliai pavasarį puošnūs aukso geltonumo, bet iki birželio vidurio šią spalvą praranda ir vėl tampa sidabriškai melsvi. Tai, ko gero, viena gražiausių iš šiuo metu auginamų dygiosios eglės veislių.
Paprastoji eglė ‘Aurea’ (P. abies) ’Aurea’ užauga iki 10–15 m aukščio, kūgio formos, 4–5 m skersmens laja. Pavasarį saulėtose augavietėse spygliai aukso geltonumo (pietinėje lajos pusėje) ar gelsvai žali (šiaurinėje lajos pusėje). Vasaros antrąją pusę spygliai gelsvai žali arba žali. Forma Vakarų Europoje auginama nuo 1855 m. Lietuvoje dažna sodininkų mėgėjų sodybose.
Paprastoji (P. abies) ‘Cruenta‘ užauga iki 10–15 m aukščio, kūgio formos, 4–5 m skersmens laja. Pavasarį jauni spygliai ir ūgliai puošniai tamsiai rožiniai, o vėliau po truputį pažaliuoja ir augalai beveik niekuo nesiskiria nuo rūšies medžių. Lietuvoje ši veislė retoka, auginama Kauno botanikos sode, Dubravos eksperimentinės mokomosios urėdijos arboretume ir pavienėse dendrologinėse kolekcijose bei sodininkų mėgėjų sodybose.
Paprastoji (P. abies) ‘Finedonensis‘ užauga iki 15 m aukščio, retoka kūgio formos laja. Jauni ūgliai ir spygliai blyškiai geltoni, o vėliau rusvai žali arba žali. Forma atrinkta 1891 m. Anglijoje. Lietuvoje introdukuota apie 1985 m., auginama botanikos soduose, pavienėse dendrologinėse kolekcijose.
Rytinė (P. orientalis) ‘Aureospicata‘ užauga 6–8 m aukščio, kūgio ar netaisyklingo kūgio formos laja, išoriniais požymiais labai panaši į rūšį, bet jauni ūgliai ir spygliai puošniai blyškiai geltoni, vėliau – gelsvai žali arba šviesiai žali. Ypač patraukliai ir puošniai atrodo pavasarį. Manoma, kad forma sukurta medelyne šalia Hamburgo apie 1873 m. Lietuvoje labai reta, auginama Vilniaus botanikos sode.
Pušų spalvingosios formos
Kalninė pušis‘(Pinus mugo) ‘Carsten‘ – tai žemaūgis, pusrutulio ar kiek netaisyklingos formos laja, tankiomis šakelėmis, 0,6–0,8 m aukščio krūmas. Spygliai pavasarį ir vasarą šviesiai žali, o rudenį, po pirmųjų šalnų, puošniai pageltonuoja ar įgauna rausvai gelsvą atspalvį, kurį išlaiko beveik iki pavasario.
Kalninė (P. mugo) ‘Ophir‘ užauga iki 1,5 m aukščio ir 2–2,5 m pločio, pusrutulio ar pagalvėlės formos. Spygliai 4–7 cm ilgio, pavasarį ir vasarą žali, o vėlyvą rudenį ir žiemą rausvai geltoni ar gelsvai žali. Forma atrinkta Olandijoje, mūsų šalyje kol kas reta.
Kalninė (P. mugo) ‘Winter Gold‘ užauga iki 1,5 m aukščio, pusrutuliška ar netaisyklinga laja, pavasarį ir vasarą žaliais ar gelsvai žaliais, o žiemą ryškiai geltonais spygliais. Lietuvoje kol kas reta, kartais painiojama su forma ‘Ophir‘.
Kalninė (P. mugo) ‘Zundert‘ – 1,5–2 m aukščio, netaisyklingo rutulio formos. Spygliai pavasarį ir vasarą šviesiai žali, o rudenį, po pirmųjų šalnų, puošniai pageltonuoja ir šią spalvą išlaiko beveik iki pavasario.
Kadagių spalvingosios formos
Paprastasis kadagys (Juniperus communis) ‘Depressa Aurea‘ – 0,3–0,4 m aukščio krūmas ilgomis, pažeme besidriekiančiomis šakomis. Ūglių viršūnėlės pavasarį aukso geltonumo, vėliau – šviesiai geltonos ar gelsvai rudos. Vakarų Europoje auginama nuo 1887 m., kilmė nežinoma. Lietuvoje introdukuota apie 1988 m. iš Latvijos, dažna sodybų želdynuose.
Tarpinis (J. x media) ‘Pfitzeriana Aurea‘ – 0,5–1 (1,5) m aukščio ir 3–4 m pločio. Šakos ilgos, svyrančios lanku ir besidriekiančios pažeme. Jauni ūgliai ir šakelės aukso geltonio, vasaros antrąją pusę pamažu žaliuoja ir rudenį tampa gelsvai žalios ar šviesiai žalios. Forma atrinkta JAV (D. Hill. medelyne) 1923 m. kaip formos ‘Pfitzeriana’ mutacija. Kauno botanikos sode introdukuota 1938 m. iš Berlyne esančio L. Špėto medelyno. Šiuo metu labai dažna ir mėgstama sodybų želdynuose.
Dauginimas ir panaudojimas
Kaip medžiai augančios spalvingosios eglių formos dažniausiai dauginamos skiepijant į rūšį, o žemaūgės – žaliaisiais auginiais. Straipsnyje aprašytos pušų dekoratyvinės formos dauginamos skiepijant į rūšį, tiek medžiai, tiek žemaūgės.
Paprastojo ir tarpinio kadagių veislės dauginamos žaliaisiais auginiais. Žemaūgės spygliuočių spalvingosios formos paprastai auginamos alpinariumuose, japoniškuosiuose sodeliuose, šalia atraminių sienelių, laiptų, naudojamos spalviniams deriniams ir akcentams. Kaip medžiai augančios eglių ir pušų veislės dažniausiai tinka spalviniams deriniams ir akcentams. Auginant šiuos augalus būtina žinoti, kad jų želdynuose jokiu būdu negalima sodinti gausiai ir kad jie neturi dominuoti. Parke, skvere ar sodybos poilsio zonoje turi vyrauti žalios spalvos augalai, o spalvingieji – tai patrauklūs perliukai, tiesiog paįvairinantys vaizdą.
Ekologiniais poreikiais spalvingosios dekoratyvinės formos artimos rūšims, iš kurių jos kilusios, išskyrus tai, kad visi šie augalai (ir spygliuočiai) – šviesomėgiai. Pasodintųjų pavėsingose vietose spalvos būna mažiau ryškios arba visiškai nublanksta. Projektuojant ir kuriant dekoratyvinius želdynus to nereikėtų užmiršti.