Pristatome keletą grybų auginimo atvejų iš Panevėžio ir Kaišiadorių rajonų sodybų. Patarimais dalijasi Reda Iršėnaitė – Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotoja.
Karaliauja pusšimtį metų
Nuo vaikystės teko vasaroti sodyboje Kaišiadorių rajone, kurioje visą laiką augo ir iki šiol tebeauga baravykai. Sodo pakraštyje, ten, kur nuo kalno pakalnėn driekiasi liepų ir klevų eilė, grybų karalių pulkas akį džiugina mažiausiai penkiasdešimt metų. Antai pernai dosnų derlių teko nusipjauti bent keturis kartus, ir kiekvienąsyk keptuvė buvo pilna. Kiti baravykai keliems dešimtmečiams buvo įsitaisę tiesiog kiemo pakraštyje, šalia kūdros, po dviem liepomis, tačiau ilgainiui iš ten dingo.
Būtent storakočiai kiemo baravykai, kurie užaugindavo neįtikėtinai dideles kepures, būdavo paliekami nenupjauti tiesiog dėl grožio – vaikams pasidžiaugti, sodybos svečiams parodyti, pafotografuoti. Jie, kaip sodybos vizitinė kortelė, pūpsodavo ties įvažiuojamuoju keliuku į kiemą, kol patys savaime sunykdavo, išbarstydavo sporas į žemę. Rūpinimasis baravykų palikuonimis būdavo antroji priežastis, kodėl mes jų nenupjaudavome.
Ką darėme, kad išdygtų šie gražuoliai? Visą laiką į baravykų vietas po liepomis ir klevais pildavome ir pilame visas liekanas nuo išdarinėtų grybų, parsineštų iš miško. Daugiau nieko.
Šitaip po sodybos medžiais išsibarsto ir peraugusių baravykų, ir raudonikių, tačiau išdygsta tiktai baravykai. Visi daugiausia šviesiagalviai, storais kotais. Tarp žmonių girdėti sakant, kad tas vietas ne pro šalį ir palaistyti, bet mes niekada to nedarėme.
Laistyti neverta
Iš esmės nieko daugiau daryti, norint užsiauginti baravykų sodyboje, nepataria nė mikologė, Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotoja R. Iršėnaitė. Nebent dar galima būtų grybų liekanas pamirkyti vandenyje, paruošti didesnį grybų sporų koncentratą. Palaikius grybų liekanas ar peraugusius grybus maždaug parą vandenyje, tokį vandenį reikėtų išpilti į dirvožemį po medžiais.
R. Iršėnaitė mano, kad laistyti neverta: „Kaip miške nelaistai, taip ir sodyboje nematau prasmės laistyti. Gamta pati viską sureguliuoja. Jeigu vasarą didelė sausra, neįmanoma prilaistyti aplink medį, kad ir grybams, ir medžiui pakaktų drėgmės. O brandžiam medžiui, nuo kurio gyvybingumo priklauso grybo derėjimas, vandens reikėtų daug. Kadangi vanduo brangus, tai ir tas grybas pasidarytų labai brangus. Paprasčiausiai neekonomiška.“
Dėl baravykų – jokios garantijos
Blogiausia tai, kad niekas negarantuoja, jog grybų liekanų vietoje kada nors išdygs baravykų.
„Pilsi ar nepilsi grybų liekanas sodyboje, – garantijos, kad išdygs baravykų ar raudonikių, nėra jokios. Arba po medžiais pažėrus grybų liekanų, jų gali išdygti tik po trisdešimt ar keturiasdešimt metų“, – aiškino R. Iršėnaitė.
Kas gali trukdyti išdygti baravykams ir raudonikiams? Pasirodo, jeigu netoliese tvartas, šių grybų tikėtis beveik neverta.
„Gal baravykams parinkta vieta yra netoli tvarto ar kitos labiau užterštos vietos, gal dirvožemyje yra per daug azoto ar kitų medžiagų. Tiek baravykai, tiek raudonikiai – vadinamieji mikoriziniai grybai – gali būti jautrūs tam tikrų medžiagų, ypač azoto ir fosforo, pertekliui. Vieni grybai labiau linkę augti rūgščiame dirvožemyje, kiti – šarminiame. Azoto turtingose vietose gerai auga saprotrofiniai grybai, mėšlagrybiai ir žvynabudės, kuriuos kai kas taip pat renka ir valgo“, – pastebi mikologė R. Iršėnaitė.
Grybų liekanų išbarstymas po medžiais (užpylus vandeniu arba ne) yra paprasčiausias, vadinamas pasyvusis grybų įveisimo būdas. Šitokiu metodu galima pabandyti užsiauginti ne tik baravykų, raudonikių, bet ir pievagrybių, mėšlagrybių, žvynabudžių ar briedžiukų. Pastarųjų grybų sporas galima sėti pievose, vejose, mulčių pabarstytose ežiose. Tiesa, pievos ar vejos turi būti nepurkštos fungicidais.
Sudėtingesnis grybų sėjos būdas – išbarstyti grybų sporas, tarkim, ant popieriaus, ant specialių mitybinių terpių išauginti grybieną ir ją įterpti į medieną ar kitą substratą.
Nuo sporos iki grybo
Pasėtų sporų kelias iki grybo – labai ilgas, be to, jis gali nutrūkti bet kuriame etape. Juk, anot mikologės R. Iršėnaitės, sėjame mikroskopines sporas: „Tos sporos, kurios yra grybų kepurėlėse, turi nueiti ilgą kelią. Jos išaugina savotiškus mikroskopinius siūlus (hifus), ieškančius medžio, su kuriuo turi susijungti. Tada formuojasi mikorizė: smulkiausios medžio šaknelės susijungia su grybo hifais ir tampa mikorizinės, nuo kurių grybo hifai toliau plinta į dirvožemį. Paprastai tariant, medis grybo šaknimis – hifais – siurbia sau vandenį ir mineralines medžiagas, o grybus aprūpina angliavandeniais. Toks abipusiai naudingas ryšys, mikorizė, būdingas apie 80 proc. visų medžių ir krūmų.“
Tik suformavus mikorizę, išauginus pakankamą kiekį grybienos dirvožemyje, susiklosčius palankioms metereologinėms sąlygoms, grybas augins vaisiakūnius.
Tačiau mikorizė būdinga tik daliai visų žinomų grybų – baravykams, raudonikiams, lepšėms, kazlėkams, ūmėdėms, piengrybiams. Tokie grybai kaip pievagrybiai, kreivabudės, žvynabudės priskiriami saprotrofiniams, kurie maisto medžiagų pasisemia skaidydami medieną, miško paklotę ar dirvožemį. R. Iršėnaitės teigimu, pastarųjų gana paprasta užsiauginti ir dirbtiniu būdu.
Medžių ir grybų sąjunga
Panevėžio rajone, mokslininkės R. Iršėnaitės šeimos sodyboje, šalia pasodintų jaunų pušaičių savaime pažiro ryškiaspalvės, slidžios išdygusių kazlėkų galvutės. Ir ne veltui – kazlėkas yra tas grybas, kuris mėgsta jaunas pušis.
Šiais laikais, kai Lietuvoje plyti daug nešienaujamų, apleistų pievų, kuriose nemažai priaugusių pušelių, šalia jų verta paieškoti kazlėkų.
R. Iršėnaitės patarimu, baravykus reikia sėti būtent po tais medžiais, su kuriais jie gali sudaryti mikorizę – pušimis, eglėmis, beržais, ąžuolais ar liepomis. Baravykų „šeimininkų“ įvairovė gana plati. Ne taip kaip kazlėko, dažniausiai draugaujančio su pušimi.
O raudonikis? Raudonikių yra keliolika rūšių. Kiekvienas gali sudaryti sąjungą su skirtingais medžiais. Tarkim, tikrasis raudonikis sukuria mikorizę tik su drebule. Šio grybo sesuo lepšė sudaro „sutartį“ tik su beržu.
Grybienos pavojai
Ar tikrai grybiena gali būti pavojinga vaismedžiams? Atsakymas į šį klausimą, anot mikologės R. Iršėnaitės, turėtų būti labai ilgas, nes apie kiekvieną grybą galima kalbėti atskirai. Antai žmonės baiminasi kelmučio. Iš tiesų, jeigu jis auga sode ant gyvų medžių ar kelmų, gali pažeisti ir kitus medžius: „Kelmučių yra keletas rūšių, kurias vienas nuo kitos atskirti sunku. Vienos rūšies kelmučiai ardo negyvą medieną, kitos yra gyvų medžių parazitai, greitai plintantys nuo vieno medžio prie kito grybienos dariniais, dirvožemiu.“
Nematomi grybai
Štai baravykas nei sudarys mikorizę su obelimi, nei jai kenks.
„Vaismedžiai ir daugelis mūsų auginamų javų ir daržovių su grybais taip pat sudaro tam tikrą, vadinamąją arbuskulinę, mikorizę, bet jų partnerių grybų mes plika akimi nematome. Visas dirvožemis yra pilnas grybienos, kurios mes nematome“, – tęsia moteris.
Atkeliauja su mulčiu
Dar vienas įdomus pastebėjimas – kai kurie grybai, tarkim, briedžiukai ar pievagrybiai, į sodus kartais atkeliauja kartu su mulčiu, kuriame pasitaiko jų sporų. Tačiau šis reiškinys dažniausiai būna trumpalaikis, nes kai grybai iš dirvožemio išsiurbia, išnaudoja jiems reikalingas medžiagas, vėliau jų savo darže gali ir neregėti. Tokiu būdu gali ateiti ir paplisti svetimžemiai grybai, kurie mūsų krašte natūraliai neauga.
Kreivabudės ant rąsto
R. Iršėnaitė savo šeimos sodyboje pernai pastebėjo ant storos drebulės šakos augančias kreivabudes ir su visa šaka jas pernešė į atokesnę vietą, šalia pavėsinės. Šiemet ten ir vėl pat priaugo kreivabudžių. Dar greta padėjo kelis rąstus, kad grybai galėtų plėstis toliau.
Mokslininkės žiniomis, kreivabudės geriausiai auga šiaurinėje arba vakarinėje pusėje. Jeigu parenkamas šlaitas, geriausiai tinka šiaurinės ekspozicijos šlaitas. Joms ypač svarbi drėgmė, bet pavojinga permirkti. Dar vienas perspėjimas: „Jeigu nori perkelti kreivabudes ant rąsto ar šakos į sodybą, pirmiausia tikrai turi gerai pažinti šį grybą, kad nesupainiotum su kitu.“
Be to, kreivabudžių į sodybą gali prisikviesti ir tiesiog tinkamoje vietoje padėjęs tinkamą rąstą be grybienos: „Drėgnoje, pavėsingoje vietoje palikus keletą vidutinio storio nupjautų drebulių, alksnių ar kitų lapuočių medžių rąstų, galima tikėtis užaugsiant kreivabudžių.“
Grybų auginimas ant medienos rąstų Japonijoje ir Kinijoje buvo kultivuojamas dar prieš tūkstančius metų. Taip auginamos kreivabudės ir valgomieji danteniai (šitakis), kurių galima nusipirkti parduotuvėje. Lietuvos gamtos sąlygomis valgomieji danteniai neauga.