Talentingai dzūkei mėgstamas hobis atstoja ir vaistus, ir sanatorijas

Meškasalis – Dzūkijos kaimelis ant Ilgio ežero kranto. Čia mus pasitinka dzūke iki kaulų smegenų save vadinanti Marytė Gilevičienė, mielai sutikusi pasidalinti su DELFI skaitytojais savo margučių marginimo paslaptimis.

Užėjus į trobą net aiktelim – visos lubos nukabinėtos tokiais šiaudiniais sodais, kokių dar neteko matyti. Juvelyriški ir tiesiog perregimi sodai primena mistinius voratinklinius, nes suverti iš plonyčių smilgelių. „Tai - mano sanatorijos ir geriausi vaistai nuo visų ligų“,- pajuokauja ponia Marytė, o akys net spindi. Pavadinta menininke moteris dzūkiškai kukliai atliepia: „Dar ne liaudies meistrė. Tam reikia surengti tris personalines parodas“.

Kiaušinių marginimo meno, kaip ir sodų rišimo, M. Gilevičienė sako išmokusi iš savo močiutės.

„Tėveliai daug darbo turėjo ūkyje, tai su seneliais ir darėm viską jau nuo mažens, kokių 7 metų. Buvo dar brolis ir dvi sesės, bet jie nemargino. Dabar margina abi mano dukros ir anūkė – jau 3 kartos. Tradiciškai, vašku. Prieš Velykas susėsdavom, prirūkdavo visa pirkia nuo to vaško. Dabar vyras padarė tokį stovelį, tai truputį patogiau. Bet koks tai geras ir malonus darbas! Ir dukroms sakau, kad mokytų savo vaikus marginti kiaušinius, nes čia mūsų tradicija. Dabar jau populiarėja rankdarbiai, daugiau kas daro, nes atsibodo tie blizgučiai. Savo pasidarai, pasidedi ir džiaugiesi“,- porina menininkė.

Ir prisipažįsta, kad sodus pradėjusi daryti tik išėjus į pensiją, nes vis nebuvo kada – tai darbas, tai vaikai maži. „Iš pradžių verdavau iš storų šiaudų – nendrių, rugių, kviečių. Paskui žiūriu, kad aplink auga tiek visokių gražių smilgučių, galvoju, o kodėl nepabandžius iš jų?“

Nusistebėjus, kaip susigalvoja tokias įdomias formas, ponia Marytė tik nusišypso: „Sodo forma yra piramidės, o toliau mintyse nusipiešia viskas. Paskui kai pakabinu, matosi, kur ko trūksta, ką pridėt reikia“.

Moters teigimu, sodus senovėje darydavo vestuvėms, kabindavo virš vaiko lovelės ir šiaip namuose virš stalo. „Močiutė vis sakydavo, kai sodas sukdavosi, kad tai angeliukai susėdę ir supasi tuose soduose. Tikras tradicinis sodas būdavo iš trijų dalių: viršutinė – dangus, vidurys – žemė, apačioje – požemiai. O sodo viduryje dar turėtų būti ir sodininkas“.

M. Gilevičienė prisimena, kad gimtinėje kiaušinius nuo senovės margindavo tik vašku. „Dar anksčiau dažydavom augaliniais dažais, bet su jais labai daug darbo. Rinkdavom alksnių žievę ir kankorėžiukus, juos reikia užmerkti, pavirti. Dar dažydavom su samanomis, ąžuolo žieve. Ir kiaušinukus reikia virti tuose dažuose, tada lygiau nusidažo. Jeigu tik pamerki, tai labai švelni spalva išeina, o nutrynus vašką ir raštas nelabai matosi. Mūsų krašte būdavo juoda, raudona ir žalia, kartais mėlyna ir ruda spalvos. Labiausiai mėgstama buvo raudona spalva, sakydavo, kad išveja piktas dvasias. Dabar dažom sintetiniais kiaušinių dažais, tik ne visi kiaušinukai nusidažo – priklauso nuo lukšto struktūros – arba išeina dėmė, kitas ir visai nusitrina.“

Ant stalo – du krepšiai įvairiaspalvių dailiausiais raštais išmargintų kiaušinių. Daugiausiai saulutės – ir tekanti, ir besileidžianti, spinduliukai. Linijos, simbolizuojančios vandenį. Paukštelių pėdutės. Pušies, spygliuočių šakelės, reiškiančios palaimą. Gėlytės – pavasario simbolis...

„Močiutė dar margindavo kilputėm. Kiaušinių galuose ant tokių ilgų kotelių paišydavom kryžiukus, kurie simbolizuoja pasaulio sandarą. Dabar kai marginu, tai prigalvoju savo raštų. Zigzagai – kaip žalčiukai, o tai labai geri gyvūnėliai, saugantys namus ir simbolizuojantys gyvybę. Sako, jei žalčiuką nužudai, saulė tris dienas verkia“,- sako pašnekovė.

„Dabar labai geras sugalvojimas yra, kad galima ištraukti visą kiaušinio turinį, ko anksčiau nedarydavo. Ištraukiu švirkštu su storesne adata. Sunkiai traukiasi, bet užtat skylutė būna nedidukė ir daili, tada užlipdau vašku. Dabar lukštų prisirenku iš anksto, o tada marginu“,- pasakoja moteris, žvitriai vašku raitydama ant kiaušinio ornamentus.

Ar prieš margindama pasižymi su pieštuku? Ne, sako, kad dabar tiesiog taip gaunasi savaime. Kai sudėtingesnis, tai pasižyminti vienam gale su pieštuku, jeigu reikia labai lygiai kažką daryti.

Tuščią kiaušinį menininkė išmargina ornamentais bičių vašku ir merkia į dažus. Tada plastmasiniu šaukšteliu nuolat maišo, kad tolygiai nusidažytų. Nuo nudažytų kiaušinių reikia nuvalyti vašką, atsargiai šildant prie žvakės ir trinant švelniu skudurėliu. Nors iš tiesų vaškuoti margučiai labai gražūs, nes raštas dėl įkaitusio vaško būna ryškus.

„Dar galvoju kada pabandyt nudažyt kiaušinį ir apklijuoti visokiais tradiciniais raštais iš šiaudelių. Bet reikia prisikarpyti labai smulkučių ir apklijuot. Tikrai būtų labai gražu“,- išlydėdama pasidalina kūrybinėmis mintimis menininkė ir palinki visiems gražių Šv. Velykų.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!