Unikalioje moters kolekcijoje - ir reti augalai, ir savo rankomis nulipdyti vazonai

Neringos Lukoševičienės kolekcija šią vasarą persikraustė į naujus namus. Iš Vilniaus į Maišiagalą pergabenti augalai šiltąjį metų laikotarpį praleido terasoje ir mėgavosi ne tik saule, bet ir lietumi. Namie liko tik patys brangiausi ir saugomi – šeimininkė jais nutarė nerizikuoti. Mat visi jie – sukulentai. Dabar augintiniai apgyvendinti ant palangių ir žvelgia į rudenišką gamtovaizdį.

Pati lipdo vazonus

Kaip 200 Neringos Lukoševičienės kolekcijos augalų pavyks peržiemoti naujoje vietoje, greitai paaiškės, bet apie tai galvota ir statant naują būstą šeimai. Vos į jį įžengus pamatai gausybę langų su plačiomis palangėmis, ant kurių vazonėliai surikiuoti net keliomis eilėmis.

„Man svarbus bendras vaizdas, todėl dėlioju ne tik kaip jiems geriau, bet ir kaip manatrodo gražiausiai“, – sako Neringa. Tas estetikos poreikis jai savotiškai padiktavo ir naują pomėgį – gaminti keramikos dirbinius. Tiesą sakant, ne bet kokius, o tik vazonus, kuriuos paskui pati ir dekoruoja glazūra, o jau išvydusi rezultatą parenka tinkamiausią duetą.

„Kol vazonas neišdegtas, nematyti tikrųjų spalvų ir raštai ne tokie ryškūs, būna, kad visai kitaip įsivaizdavai. Tačiau pats procesas labai smagus, įtraukiantis. Mano vaikams irgi labai patinka, prašo, kad eitume lipdyti“, – šypsosi dviejų vaikų, šešiamečio sūnaus ir vienuolikmetės dukros mama.

„Vazonų lipdymas – vienas iš malonių atsipalaidavimų būdų. Niekada negalvoju, kad lipdau konkrečiam augalui. Svarbus būna tik lipdymo, dekoravimo procesas. Vazonus lipdau žiemą, kad pavasarį turėčiau kur persodinti augalus. O tada žiūriu, kas man gražiai atrodo, koks vazonas tinka augalui pagal spalvą, pagal dydį. Ilgesnes šaknis leidžiantiems parenku gilesnį vazoną, išsiplėtusiems į šonus – platesnį“, – sako Neringa.

Retenybės patraukliausios

Neringa – telekomunikacijų specialistė, tad augalai ir keramika yra tikrų tikriausias hobis, o įgūdžiai ir žinios įgyti kaupiant savo pačios patirtį bei diskutuojant augalų mylėtojų forume. Jame bendraujant įsigyti ir kai kurie augalai, tačiau dažniausiai kolekcija pildoma siunčiantis iš užsienio.

„Kartais užsakome keliese, kartais keičiamės, bet kolekcininkams įdomiausi tie augalai, kurie retesni, kurių dar negali lengvai gauti. Kai kurie auga taip lėtai, kad dauginti galima tik už keliolikos metų, o būtent tokių užsispyrėlių ir smagiausia įsigyti. Kai pamatai, kad per metus paauga vos centimetrą, supranti, kodėl kai kurie tokie brangūs. Mane sužavėjo ir visiškai unikalūs augalai – skiauterėtieji mutantai, kurie ima vystytis ne taip, kaip dera, iš centro, o tam tikra linija. Tokia natūrali mutacija prasideda dėl šoko, temperatūrų skirtumo, viruso ar net mechaninio pažeidimo. Taip atsiranda tikri gamtos stebuklai, kurių neįmanoma pakartoti. Mano kolekcijoje yra apie 20 tokių augalų, o kelių skiauterės jau įspūdingo dydžio. Juos ypač saugau, nes netekusi nebegalėčiau kito tokio įsigyti. Net jeigu tie augalai žydi ir subrandina sėklas, pasėjus menka tikimybė, kad kai kurie sėjinukai turės mutacijos požymių“, – pasakoja Neringa.

Ji apskritai labiausiai mėgsta augalus, kurie nepaiso taisyklių. Pavyzdžiui, bespygliai ar išvis į kaktusus nepanašūs kaktusai. Kai rimčiau susidomėjo augalais, o tai buvo prieš 11 metų, buvo įsigijusi įvairiausių – pradedant egzotiniais ir orchidėjomis, kol galiausiai, kaip sako, subrendo sukulentams.

„Man labai patiko perskaitytas palyginimas, kad sukulentai yra augalų karalystės kupranugariai. Jie prisitaikę prie sausrų, nereiklūs ir ilgai gali išgyventi be žmogaus rūpesčio. Vasarą gali ramiausiai išvažiuoti dviem savaitėm atostogų. Dauguma jų per įvairias šalis į Europą atkeliavo iš Meksikos ir Pietų Afrikos, o jau paskui atsirado hibridų. Ir augalų istorijos įdomios, pavyzdžiui, kaktusą Hoodia gordonii atrado mokslininkas, tyrinėjęs klajoklių gentį. Sukulentas paplitęs Pietų Afrikoje, Kalahario dykumoje ir turi unikalių savybių – slopina alkį ir troškulį. Afrikos čiabuviai, atsipjovę dalį šio augalo ir pašalinę spyglius, kramtydavo bei nurydavo sultis. Taip ištverdavo žygius per dykumas.

Prieš 30 metų apie unikalias kaktusų savybes išsiaiškinę mokslininkai išskyrė medžiagą, kuri sugeba apgauti žmogaus protą. Į smegenis ji nusiunčia signalą, kad skrandis pilnas“, – pasakoja Neringa apie augalą, kurio dabar dedama į populiarus lieknėjimo preparatus. O vaikams skirti lašiukai į nosį sukurti ištyrus karpažolę. Ką jau ir sakyti apie agavą, iš kurios gaminami ne tik garsūs gėrimai, bet ir pluoštas drabužiams. Arba pinigų medelį, kurio legenda ėmė plisti tik nuo 1970 metų, kai apie jo stebuklingą poveikį sėkmei parašė viena augintoja.

Interesai keičiasi

Neringa pastebėjo, kad ilgainiui interesai keičiasi, vienus augalus pamėgsti dar labiau, kiti, iš pradžių sužavėję, ilgalaikės meilės nesukelia, todėl jų kolekcijoje ima mažėti.

„Vienas naujausių pirkinių, šiais metais parkeliavęs iš Italijos, – karpažolė Euphorbia heterospina. Jaučiu didelę meilę šios rūšies atstovams. Jų mano namuose jau per pusšimtis. Karpažolių sukulentinių rūšių priskaičiuojama per 600, jie visi tokie skirtingi, maži ir dideli lyg medžiai, ir švelnūs, ir su dygliais, ir kaudeksinės formos. Esu užburta tokios įvairovės, todėl noriu auginti jų kuo įvairesnių“, – prisipažįsta augalų kolekcininkė.

Vieni seniausiai auginamų – gruoblis Tylecodon buchholziana. Augina jį jau aštunti metai. Labai egzotiškai ir neįprastai atrodo šis augaliukas. Vasarai numeta lapelius, lieka tik mėsingos šakelės, ant kurių formuojasi vamzdelio formos žiedeliai. Žiedelių spalva švelniai rožinė. Šis augaliukas primena miniatiūrinį medelį, kuris peržydėjęs, pradeda auginti lapelius. Iš Čekijos Parsisiuntė vos kelių šakelių augalėlį, o dabar jo aukštis apie 15 cm.

Trichodiadema densum sužavėjo pavadinimas, kuris graikiškai reiškia thrix – šilkas, diadema – karūna. Jo natūrali augavietė – Pietų Afrika. Mėsingų lapų galuose auga spygliukų kuokšteliai, ant kurių kaupiasi ryto rasa, todėl augaliukas atrodo kaip karūna su deimantais. Ši „karūna“ pas Neringą atkeliavo iš Ukrainos prieš 8 metus. Tai buvo mažas augalėlis, kuris pirmą kartą žydėjo tik po ketverių metų.

Taigi ką pamatysime ant Neringos palangių po kelerių metų – sunku prognozuoti, todėl kažkada galbūt teks sugrįžti į šiuos kaktusų ir sukulentų namus.

Kaktusų priežiūros atmintinė pagal Neringą

*Leiskime kaktusams žiemą pailsėti, t.y. neliekime, laikykime vėsiau.

*Atėjus pavasariui, kai jau daug šviesos ir saulės, pradėkime lieti.

*Pirmiausia apipurkškime vandeniu lengva migla, vėliau vandens kiekį didinkime. Vasarą tręškime.

*Nešamus į lauką kaktusus pratinkime prie saulės, uždenkime dviguba agroplėvele.

*Labai karštomis vasaros dienomis geriau iš viso neliekime. Tuomet augalai tarsi apmiršta, užsidaro ir drėgmės nebegarina, todėl gali supūti.

*Saugokime nuo permirkimo. Liekime, kai nuo praeito liejimo žemė visai išdžiūsta.

Neringos patarimai apie sukulentus

*Karpažolėms (Euphorbia) minimali temperatūra žiemą – 15 laipsnių. Daugumai reikia sauso 2–3 mėnesių periodo. Dažniausiai jis būna gruodžio, sausio ir vasario mėnesiais. Vasarą reikia saugoti nuo kaitrios vidurdienio ir vakarinės saulės – gali nudegti. Kai kurių rūšių nepatartina laikyti vasarą lauke po atviru dangumi.

*Ramdžius (Aeonium) augimo periodu – pavasarį ir rudenį – reikia gausiai laistyti, kitu laiku – ribotai. Vasaroti jiems patinka lauke, o gavę daug saulės šviesos nušvinta labai gražiais atspalviais. Žiemą patartina purkšti dulksna. Augimo metu patręšti.

*Kalvorės (Echeveria) idealiai žiemoja 6–8 laipsnių temperatūroje, tuomet laistyti reikia ypač retai. Taip išlaikys gražią formą. O laikant šiltai ir liejant augalas ištįs. Vasarą patartina laikyti tik lauke, kad laistytų lietus ir gautų kuo daugiau tiesioginės saulės, nuo kurios lapai nusidažo rausvais atspalviais. Jos mėgsta didesnius vazonus.

*Gruobliai (Tylecodon) auga rudenį, o vasarą ilsisi. Laistyti reikia irgi pagal augimo periodą. Kai numeta lapus – prasideda ramybės periodas.Visus augalus geriausiai lieti ryte, kad įsisavintų vandenį, o vidurdienio saulė jo neužkepintų.

*Apie visus sukulentus sakoma, kad geriau jų nepalieti nei perlieti.

Apie žydėjimą

Daugelio Neringos augalų žiedai nėra įspūdingi. Įdomios jų formos, unikalus augimas ir nuo saulės nusispalvinantys lapai. Hoodia gordonii pasižymi įspūdingu žydėjimu: 5 cm skersmens žiedai kiekvieną pavasarį kaip drugeliai nutūpia visą augalą, vienu metu prasiskleidusių žiedų galima suskaičiuoti iki 40, o kur dar pumpurai...

O štai monokarpiniai augalai ramdžiai (Aeonium), sukrovę didžiulį žiedyną ir juo padžiuginę, po to miršta. Procesas įdomus, nes augalas būna jau gana didelis ir subrendęs, bet kartu ir gaila prarasti jį dėl to, kad nori žydėti.

Pseudolithos ar stapelijų žiedai nekvepia, atvirkščiai, jų kvapas gali priminti pūvančią mėsą, bet taip augalas pritraukia vabzdžius, kurie apdulkina žiedus.

Dauginimo ypatumai

Kai kuriuos sukulentus lengva dauginti ataugomis (ramdžius, storlapius, karpažoles, avortijas, šilokus), lapais (Adromischus, kalvores). Nulaužus minėtų sukulentų lapelį, geriausiai padėti jį ant žemės ir drėkinti. O pasirodžius šaknelėms užberti žemėmis.
Dauginant ataugomis, prieš sodinant pirmiausia reikia pjūvio vietą padžiovinti. Nelygu stiebo storis, tai reikia daryti 1–3 dienas. Palankiausias dauginimo laikas – pavasaris, arba tada, kai augalai pradeda augti.