Užkalnis. Lietuviškas skonis: šlamštą į sodybą, kas netinka – pas mamą į kaimą

Lietuviai, ypač tie, kurie užsidirba (arba pasiima pinigų iš nacionalinio stadiono kasos) šiais laikais gyvena gražiai, gal net beveik tobulai. Gražūs namai ir pievelės (nors namai ir formos kiek vienodi, nes tautinė architektūra toli nepažengė) stebina minimalizmu, baldai griežti ir kambariuose tuščia, chaosas vaikučių erdvėse patikimai nugrūstas kuo toliau nuo svečių akių, dulksvai žybsi mėlynos ir žalios lemputės, LEDai ir diodai, erdvę tvarko robotai – tiek grindims, tiek pievelėms, ir viskas atrodo tobulai, lyg iš brėžinio.

Gyvenimą dirbtinio intelekto žmonėms kuria dirbtinis intelektas, gyveni lyg dvimatis žmogus dvimačiame žurnalo paveikslėlyje. Svajonė.

Kiekvienas lietuvio dabarties kabliukas ir šaukščiukas, jungiklis ir daviklis, stikliukas ir dubeniukas, peiliukas ir šakutė yra kruopščiai sukurti švedų, danų ir norvegų meistrų ir genijų ir suvežti, kad būtų švediškos parduotuvės lentynose, kur viskas skoninga ir nėra nė vieno kilimo su trim dviem lokiais arba su dviem briedžiais prie upės.