Stevija (Stevia rebaudiana Bertoni) – nedidelis astrinių (Asteraceae) šeimos krūmas, natūraliai augantis šiaurytinėje Paragvajaus dalyje ir kaimyniniuose Brazilijos regionuose, paatogrąžiuose, aukštai virš jūros lygio. Ten jis tarpsta smėlingose dirvose ir išauga iki 80 cm aukščio.
Dauginasi sėklomis, tačiau jų daigumas mažas. Kultūrinius augalus geriausia dauginti vegetetyviškai – kero dalimis arba auginiais.
Trumpa augintojo atmintinė
*Lietuvoje lauke stevijos nežiemoja, jautrios šalnoms, sausrai. Jos mėgsta saulę, nuo vėjų ir skersvėjų apsaugotą vietą. Geriausiai auga nuolatos drėgname (jokiu būdu ne šlapiame!) ir nerūgščiame priesmėlyje.
*Sėklos sėjamos kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje kambaryje. Jų žeme užberti nereikia. Galima, kol sudygs, sėklas pridengti polietileno plėvele ar stiklu. Kartkartėmis reikia pravėdinti. Palaikoma aukštesnė negu 15 °C temperatūra. Kai išauga daigeliai su keliais lapeliais, viršūnėlės nugrybiamos. Pasibaigus šalnoms, jie pasodinami šiltnamyje.
*Augalai laistomi dažnai, gausiai. Jei žemė nederlinga, kartą per mėnesį naudinga patręšti kompleksinėmis trąšomis.
*Stevijas galima auginti ir dideliuose vazonuose ar kubiluose, daržo žemėje, tik ant dugno būtina papilti drenažinės medžiagos. Pasibaigus pavasarinėms šalnoms, jos išnešamos į lauką, o rudenį, vėstant orui, perkeliamos į namus ar šiltnamį.
Legenda ir istorijos faktai
Sena indėnų legenda pasakoja apie gražuolę Steviją, kuriai tautos ir gimtosios žemės likimas buvo svarbesnis už ją pačią. Už išmintį, atsidavimą, tyrumą ir meilę žmonėms dievai merginai padovanojo žolę, kad ši teiktų laimę, sveikatą, amžiną grožį ir stiprybę.
Žinoma, kad guaranių genties indėnai, dabartinių paragvajiečių protėviai, saldžiosios žolės (kaa he-he) lapais saldino matę, gydė rėmenį ir kitas ligas ar tiesiog kramtė dar tada, kai Kristupas Kolumbas nebuvo atradęs Amerikos. 1887 metais Paragvajaus sostinėje Asunsjone veikusio Žemės ūkio koledžo direktorius dr. Moisesas Santiago Bertoni susidomėjo pasakojimais apie nepaprastai saldžią žolę.
Jis ėmė tirti sunkiai gautas šakeles, tačiau išsamiai aprašyti galėjo tik 1903 metais, kai parapijos šventikas padovanojo gyvą augalą. Savo bičiulio, chemijos mokslų daktaro Ovidijaus Rebaudi, garbei rūšį pavadino Eupatorium rebaudianum Bertoni. Šis žmogus išgavo pirmąjį saldžiosios žolės ekstraktą. Vėliau, 1905 metais, M. S. Bertoni augalą priskyrė Stevia genčiai.
Nauji atradimai
Pirmieji stevijos saldumo paslaptį įminti 1931 metais pabandė prancūzų chemikai M. Bridelis ir R. Lavieille’is. Tirdami ekstraktą, jie išskyrė baltą kristalinę medžiagą, kurią pavadino steviozidu. Mokslininkai nustatė, kad šis glikozidas daug kartų saldesnis už cukrų, bet visiškai nekenkia eksperimentiniams gyvūnams.
Anglijoje 1941 metais, kilus cukraus ir kitų saldiklių deficitui, pradėta ieškoti panašių savybių turinčio augalo, kurį būtų galima auginti Britų salyne. Karališkojo botanikos sodo direktorius įpareigojo Ronaldą Melville’į ištirti steviją. Šis nustatė, kad augalas iš tiesų gali būti puikus cukraus pakaitalas.
1952 metais susibūrusi Nacionalinio artrito ir metabolinių ligų instituto (JAV, Merilendas) mokslininkų grupė analizavo steviozido molekulę. Jie patvirtino, kad ši medžiaga yra pati saldžiausia pasaulyje.
Kinų mokslininkas Tei Fu Čen 1971 metais apsilankė Paragvajuje. Ten jo dėmesį patraukė stevijos. Remdamasis Kinijos imperatorių rankraščiais, jis atrado būdą, kaip atsikratyti nepageidautinos steviozido spalvos ir kartaus skonio.
Kodėl žolė saldi?
Stevijų saldumo paslaptis – glikozidas steviozidas, kurį sudaro gliukozė, steviolas ir soforozė. Daugelis mokslininkų teigia, kad jis nedidina cukraus kiekio kraujyje. Netgi priešingai – sumažėja gliukozės ir cholesterolio, sustiprėja kraujagyslės.
Stevijas rekomenduojama vartoti, jei sutrikusi medžiagų apykaita, sergant cukriniu diabetu, ateroskleroze. Tai gelbėjimosi šiaudas mėgstantiems saldėsius, bet linkusiems tukti žmonėms. Stevijos gerina kepenų, inkstų ir tulžies pūslės, virškinimo trakto veiklą, miegą, slopina uždegimus, atstato baltymų, angliavandenių, lipidų, vandens ir druskų pusiausvyrą organizme.
Jos didina fizinį ir protinį darbingumą, neleidžia skrandyje ir žarnyne atsirasti žaizdoms, daugintis bakterijoms ir patogenams. Šie augalai gelbsti ir nuo burnos ertmės uždegimų, saugo dantis nuo karieso, o dantenas – nuo periodontito. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad jie mažina potraukį alkoholiui ir nikotinui, stiprina imunitetą. Išoriškai vartojami nuo dermatito, seborėjos, sudirgus odai ir norint pagerinti jos būklę.
Be glikozidų, stevijų lapuose yra vitaminų A, E, C ir B grupės vitaminų, flavonoidų (rutino, kvercitino), angliavandenių, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, magnio, fosforo, cinko, geležies, natrio, vario, seleno, chromo), taninų ir kt. Tad jos gali būti naudingos tiems žmonėms, kurie valgo mažai vaisių ir daržovių, pirmenybę teikia termiškai apdorotiems maisto produktams.