Huffingtonpost.com apibūdina tokius tėvų ir vaikų santykių modelius, kurių kiekvienas gali ateityje į psichoterapeuto kabinetą atvesti dar vieną pacientą.
Bereikalingą rūpestį vaiku, kuris jau mokosi vidurinėje mokykloje, visiškai galima klasifikuoti kaip emocinės prievartos būdą. Sprendžiate už vaiką visas problemas, neleisdami jam pajusti savo elgesio pasekmių? Turėkite mintyje, kad taip vaikas ims jaustis nebaudžiamas. Kol jūs šalia, dar galite jį pridengti, vaikui būna malonu ir patogu. Tačiau gyvenime viskas grįžta bumerangu ir gali atnešti didžiulį nusivylimą.
Nekreipiate dėmesio į vaiko emocijas
Jei vaikas bijo, pyksta arba susierzina, o tėvai jį išjuokia arba pažemina, galiausiai jis supranta, kad jo emocijos – neteisingos arba neleistinos. Vaikas ima slėpti ir pozityvias, ir negatyvias emocijas. Santykiai su tėvais tampa šalti, vaikas atitolsta. O kur žmogui ieškoti besąlygiškos, tyros meilės, jei ne pas mamą ir tėtį?
Nenustatote ribų
Viskas labai paprasta: jei tėvai nenubrėžė ribų, vaikui neaišku, kiek toli gali siekti jo norai. Vaiką reikia išmokyti, kas yra gerai ir kas blogai. Jei moralinių ir etinių normų mokymasis paliekamas savieigai, vaikas ieškos ribų iki tol, kol neperžengs įstatymo ir sociumo normų. Pasekmė – žema savivertė, elgesio problemos.
Su vaiku esate lygūs
Jei jūs, be viso kito, esate vaikui draugai – tai puiku. Tačiau kai vaikas tampa jūsų draugu, jis prisiima didžiulį emocinį krūvį. Būti draugu reiškia prisiimti sau dalį rūpesčių, stresų ir nerimo dėl pačių įvairiausių gyvenimiškų negandų, ištikusių jūsų draugą.
Tėvai gali būti pavargę, pasimetę, suirzę, tačiau jie negali sau leisti būti bejėgiai ir silpni, perkelti atsakomybę ant vaiko pečių ir prašyti jo patarimo dėl santykių ar kitų gyvenimiškų kolizijų. Mama ir tėtis turi sugebėti įtikinti vaiką: kad ir kas benutiktų, mes suaugę. Mes su tuo susidorosime.
Kai nelieka meilės
Vaikas turi matyti, kad tėvų santykiai artimi ir šilti, idealiu atveju – kad jie myli vienas kitą. Kai pradedate laikytis šalto atstumo, vaikas mokosi šio elgesio modelio. Ateityje jis gali turėti problemų formuodamas savo paties santykius.
Dažnai baratės, kalbate apie skyrybas? Vaikas nesijaučia saugiai, jis kaupia pyktį ir baimę. Jei esate išsiskyrę ir jūsų santykiai su buvusiu partneriu išliko prasti, vaikui tai sunku išgyventi. Jam paprasčiau emociškai atsitolinti nuo jūsų abiejų.
Nepriklausomybė? Kokia dar nepriklausomybė?
Įdiegti vaikui kaltės jausmą labai paprasta: pavyzdžiui, galima nuolat priekaištauti, kad jis tampa vis labiau nepriklausomas. Jau trejų-ketverių metų vaikas stengiasi ištrūkti iš mamos kontrolės, o jau paauglystėje tai visiškai normalus augančiai asmenybei reiškinys.
Bandymai apriboti natūralią įvykių eigą baigsis tuo, kad jūsų vaikas išaugs bailus, drovus, nepasitikintis savimi ir paklusnus. Pastaroji savybė tėvams atrodo teigiama, tačiau ko gyvenime gali pasiekti paklusnus, bijantis parodyti iniciatyvą žmogus?
Priverčiate vaiką realizuoti savo svajonę
Norite, kad jūsų atžala taptų tuo, kuo nesugebėjote tapti jūs – balerina, gydytoju ar dar kuo nors? Pagalvokite apie tai, kad jūs, ko gero, nepriimate jo kaip asmenybės su savo norais, regite jame savo tąsą. Elgsiesi gerai ir darysi tai, ką sako mama – mylėsiu.
Priešinsiesi – meilės nenusipelnei. Kai vaikas užaugs, jis jau mokės pasiekti kitų palankumo. Tačiau labai gali būti, kad jis nejus, jog gali būti mylimas tiesiog dėl to, kad yra.
Draugus reikia patikrinti
Žinoma, vaiko santykius su mokytojais ar draugais reikia stebėti, tačiau nevertėtų perlenkti lazdos. Taip bus slopinamas asmenybės vystymasis. Tiesiog prisiminkite, kad dar niekam iš mūsų nepavyko išvengti klaidų santykiuose su žmonėmis. Tačiau iš tokių klaidų mokomasi.