Gamtos energija yra stipresnė už mūsų individualiąją, tad ji ir įtakoja mūsų gyvenimą, norim to ar nenorim. Turim pasitikėti ja ir žinoti, kad po rudens bus žiema, o po žiemos, ateis pavasaris. Viskas normalu. Taip tiesiog yra, tai- GAMTOS DĖSNIAI.
Panašūs yra ir monetarinės ekonomikos ciklai: augimas (pavasaris), klestėjimas (vasara), degradacija (ruduo) bei mirtis (žiema). Jeigu esi visiškai atsidavęs ekonominei mašinai (miestietis), tave ekonominė depresija paveiks labiau nei gamtos. Taip buvo ir man.
Gimiau ir gyvenau mieste, nors ir labai šalia natūralios gamtos (marios, jūra, miškai), mane mokė pramoninę santvarką propaguojanti mokymo programa (privaloma), tad visos mano svajonės ir idėjos buvo susietos su miesto ekonomika ir įvairaus materialaus turto sukaupimu bei naudojimusi…
Daugelis mūsų, baigę aukštąsias mokyklas, nieko nesuprantame apie žaidimą, kurį žaidžiame kiekvieną dieną. Mes galvojame, kad suprantame, tačiau papuolame į įvairias karjeros, darbo, verslo, sveikatos, santykių krizes. Kaip elgtis papuolus į krizę, nesvarbu, kokia ji bebūtų, mūsų niekas (formaliai) nemokė. Gal dabar jau ir yra tam tikrose mokymo programose modulis, bent jau teoriškai aptariantis tavo elgsenos modelius krizės, depresijos ar nuopolio metu.
Mano depresiją pagimdė visuotinė ekonominė-finansinė krizė ir visos pasekmės, plaukiančios iš jos. Pamename daugelis tą smagų 2009 metų pavasarį. Gamta jau išėjo iš depresijos, tačiau žmonija (atskirtieji nuo gamtos) į ją tik atėjo. Ūkininkams ir valstiečiams viskas gerai – laikas sėti, o miestiečiams lyg ir laikas derlių imti, tačiau viskas išgaravo kaip rytinis rūkas. Krizė. Depresija.
Beieškodamas globalios krizės priežasčių, apsukęs didelį ratą (nuo Lietuvos, per Rusiją, JAV, Australiją, Aziją), grįžau į pradžios tašką ir pažvelgiau tiesai į akis. Krizė glūdėjo manyje: neišmanydamas žaidimo taisyklių, vedamas savo didelių ir neadekvačių troškimų, gyvenau kitų žmonių ir organizacijų sąskaita.
Naiviai tikėjausi, kad taip ir turi būti. Apgaudinėjau save (ir kitus) bandydamas vaidinti ne savo rolę, elgiausi atsainiai, nesuvokiau ir nepripažinau savo silpnybių, tad pasekmės užgriuvo visos ir iškart kartu su ta jėga (ekonomija), kuriai buvau atsidavęs…
Kaip pasinaudojau šios krizės suteikta galimybe ir kaip išėjau iš depresijos, kuri buvo atėmusi norą gyventi?
1. Pripažinau savo būklę (buvimo vietą). Reikia realiai suvokti, kur esi, nes kitaip, kad ir žinosi, kur turi nueiti, nežinosi į kurią pusę bei kokį atstumą reikia eiti. Čia kaip priklausomybių ligomis sergantys: jei nepripažins savo ligos, niekada neišgis. Turi pamatuotai susivokti, kur esąs.
2. Kad ir kokioje liūdnoje padėtyje (savo akyse) bebūtum, patikėk, yra už tave labiau nukentėjusių ir prasčiau besiverčiančių dabar, ir netgi šalia – nereikia net Afrikos badaujančių vaikų. Kad ir kaip būtu buvę sunku mūsų šeimai finansiškai, su draugu, per vienuolyną buvome nukreipti pas itin skurdžiai besiverčiančias šeimas tam, kad padėtume kuo galime (patarimais, fizine pagalba ar net keliais šimtais litų).
Viena 7-8 asmenų (kelios kartos kartu) šeima gyveno sodo namelyje, maždaug 60 m2 plote, o jaunesnieji turėjo miegoti dar neįrengtoje palėpėje, pro kurios stogą galėjai matyti plaukiančius debesis. Egzotika, tačiau ne prie minus 20 C laipsnių. Pasirodo, ne taip jau mano šeimai palyginus blogai ir buvo…
3. Depresija gyvena prote. Tai savigaila ir dėmesys sau. Depresijos metu savo atsainų ir tingų elgesį žmonės pateisina, nes jie jaučiasi aukomis. „Kodėl, būtent, MAN taip nutiko?“ Ta krizė nenutinka per naktį, tad turi būti įvykių seka, elgsenos modeliai, kurie tave atvedė ten, kur dabar esi.
Tokiu atveju dėmesį nuo savęs reikia nukreipti į tuos, kuriuos labiausiai myli ir kuriems esi įsipareigojęs visam gyvenimui – tavo šeima (tėvai, partneris, vaikai, broliai/seserys). Klausk jų, kuo gali padėti, ko jiems dabar labiausiai trūksta ir kaip tu gali pasitarnauti užpildant šią tuštumą (ar daiktais, ar talka, ar savo ryšiais, kurie išspręstų jų bėdas).
4. Dėkingumas. TU ESI. Į tave investavo daug žmonių, pradedant tėvais, baigiant valstybe. Pagalvok apie tai, ką jau esi gavęs iki šiol. Kas, ko ir kiek tau yra pasitarnavęs, paaukojęs laiko ar resursų tik todėl, kad tu esi. Visa tai - įvairiomis formomis tau suteikta meilė. Kiekvienas elgiamės pagal savo išmanymo lygį, tačiau negali nuginčyti fakto, kad tavo artimųjų ketinimai yra nuoširdūs, nors kartais ir kenkė (pvz. nesveiki užkandžiai, šampano taurė tavo mokslo baigimo proga). JAUSK DĖKINGUMĄ.
5. Judėjimas. Tavo judėjimas sukuria tavo emociją. Negali būti tuo pačiu metu džiaugsmingas, laimingas ir liūdnas, sugniuždytas. Nubėgdavau ( 5 km) iki Jūros ir nerdavau į tirštą košę prie minus 25 C laipsnių žiemą. Toks grūdinimasis panaikina bet kokio tipo liūdesį. E-Motio [lot. iš judesio] – emocija kuriama judesio pagalba. Turi panaudoti savo kūną, kad nurimtų protas.
6. Santykiai. Viskas su viskuo susiję ir susiveda į viską. Santykiai yra tavo išlikimo garantas nuo pat pirmos tavo akimirkos šiame pasaulyje. Vertink kiekvieną ryšį su kiekvienu žmogumi, būk dėkingas ir stenkis jam pasitarnauti. Kartais visai nepažįstamas žmogus tavo gyvenimą gali pakeisti 180 laipsnių kampu, bet jeigu būti užsidaręs, užsirakinęs – niekas neturės net galimybės duoti tai, ko tau gal labiausiai reikia – DABAR.
7. Gyvenimo prasmės atradimas. Kai pasigyriau draugų būrelyje, kad susilaukėme dukrytės, kažkas pasakė: „dabar turi dėl ko gyventi“. Tai buvo prieš 11 metų, mano pavasario cikle. Apie jokias krizes ar depresijas net minties nebuvo, tad ir šie žodžiai įsmigo tik į pasąmonę (ar ilgalaikės atminties debesį). Dabar suprantu tuos žodžius pažodžiui.
Tu turi dėl ko gyventi, tik pagalvok, kokius vaidmenis jau turi, kokias pareigas turi vykdyti. Jei turi tėvus, kuriems reikia paramos – būk ten, turi vaikus (nesvarbu, kokio amžiaus)- jiems visada reikės tavęs. Turi aplinkinius, kurie kenčia toje srityje, kuri tau sekasi be jokių pastangų – pasitarnauk jiems, padėk, patark – juk tai nieko nekainuoja.
Gyvenimo prasmė – vykdyti tau duotas pareigas. Jos vykdysis lengviau, jei išmoksi į jas pažvelgti su meile bei suprasi, jog tų pareigų buvimas, kasdienių uždavinių sprendimas, visos gyvenimiškos pamokos, kurių kartais tu nenori išmokti ir ĮPRASMINĄ TAVO laikiną buvimą ČIA ir DABAR.
Gal dabar tavo ekonominiame, emociniame, socialiniame, vidiniame pasauliuose įsivyravo ruduo, žinok - ir tai praeis. Gyvenimas yra kelionė, kurioje tu – keleivis, stebėtojas, BET ir sąskaitų apmokėtojas. Sąskaitas apmoki tu, todėl – kaip pasiklosi, taip išsimiegosi.
Daug kas priklauso nuo tavo sprendimo: kartais nusprendi teisingai, kartais – ne visai. Blogiausia, kad iš vis nesprendi, bijai suklysti, bijai kentėti… Žinok, kad tik tu gali padėti sau atsistoti, niekas kitas tokios jėgos neturi…
Prisiimk atsakomybę už viską, ką mąstai, kalbi ir veiki – prisiimk savo vaidmenį, nes kiti jau užimti…
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!