Toks darboholizmas yra ne tik nereikalingas, bet ir kvailas. Dirbdamas daugiau Jūs neparodote, kad darbu rūpinatės ar kad padarote daugiau. Jūs tiesiog dirbate daugiau.
Darboholikai ilgainiui sukuria daugiau problemų, nei jų išsprendžia. Pirmiausia toks darbo stilius žmogų išbalansuoja. Kai prasidės išsekimas – o jis tikrai prasidės, – jis smogs labai stipriai.
Darboholikai nepagauna esmės. Jie bando išspręsti problemas, skirdami joms kuo daugiau valandų. Intelektinį tingumą jie bando atstoti brutalia jėga. To rezultatas – nevykę sprendimai.
Jie netgi sukuria krizes. Jie nesistengia dirbti produktyviau, nes jiems patinka dirbti viršvalandžius. Jiems patinka jaustis herojais. Jie sukuria problemas vien tam, kad galėtų ilgiau padirbėti.
Darboholikai verčia kolegas, kurie nepasilieka po darbo, jaustis nepatogiai dėl to, kad jie darbe praleidžia protingą laiko kiekį. Kolegos pradeda jaustis kalti, o tai veda į niūrią visuotinę kolektyvo nuotaiką. Be to, tai sukuria „sėdiniavimą“ – žmonės pasilieka po darbo vien tik dėl įsipareigojimo, net jei ir nebegali produktyviai dirbti.
Jei gyvenime Jūs tik dirbate, vadinasi, nelabai mokate priimti racionalius sprendimus. Jūsų vertybės ir sprendimų priėmimas išsikreipia. Nebesugebate nuspręsti, į ką reikėtų dėti papildomų pastangų, o į ką – ne. Ir Jūs pavargstate. Pavargęs žmogus negali priimti įžvalgių sprendimų.
Galų gale darboholikai nepasiekia daugiau nei nedarboholikai. Jie gali save vadinti perfekcionistais, bet tai tik reiškia, kad jie gaišta laiką, kreipdami dėmesį į neesmines detales, užuot perėję prie kitos užduoties.
Darboholikai nėra herojai. Jie „neišgelbėja dienos“, jie ją išeikvoja. Tikrasis herojus tuo metu jau sėdi namie, nes sugalvojo, kaip greičiau atlikti darbą.
(Parengta pagal: Jason Fried ir David Heinemeier Hansson. NEDIRBK. Kaunas: Obuolys. 2011)