Ir štai su šituo naiviu įsitikinimu moteris pasitraukia nuo televizoriaus, prisėda prie kompiuterio, netyčia pamato savo vyro elektroninius susirašinėjimus ir... Geriau ji nebūtų to dariusi! Pasirodo, jis už jos nugaros siunčia meilės žinutes kažkokiai bendrai pažįstamai. Tai, kur dėjosi žmonos drauge. Dabar ji išduota iš abiejų pusių. Dabar jai pasidaro aišku, kad už jos gerumą ir atsidavimą jis sumokėjo blogiu. Ir draugė sumokėjo blogiu už jos naivią draugystę.
Ir štai vėlai namo sugrįžta paauglys sūnus. Šįryt ji buvo davusi jam pinigų pavalgyti, ir jis... Jis elgiasi ne kaip dėkingas vaikas, o dar aiškiai dvokia alumi ir cigaretėmis. Burbtelėjo, kad buvo gimtadienyje. Žadėjo šiandien pasimokyti, egzaminai ne už kalnų, bet ne - jis žaidžia kompiuterinį žaidimą, o į pastabas reaguoja taip, lyg ji būtų jo priešė! Už ką jai tai?
Vakare paskambino sesuo. Ir vėl prašo nuvežti mamą į Druskininkus. Sesuo gyvena arčiau kurorto, bet mamą vežioti kažkodėl patiki tik jai. Tik jai vienai, tarsi ne ji gaudavo mamai vaistų, tarsi ne ji organizuodavo mamos konsultacijas ir gydymą sostinės ligoninėje. Tarsi ne ji negaili nei laiko, nei nervų rūpinantis negaluojančia mama... Kodėl sesuo leidžia sau prašyti jos paslaugos, o ji - niekada? Kodėl šalia jos, tokios altruistiškos, atsiduria itin egoistiški žmonės?
Ryte ji eina į darbą. Priėjusi prie bendradarbės paprašyti žadėtos atskaitos staiga ji išgirsta pagiežingą pastabą apie tai, kad nespėjo padaryti, nes nėra darboholikė, kaip ne kurios... Taikyta į ją. Kodėl? Už ką? Už tai, kad nori, kad žmogus atliktų tai, kas jam priklauso atlikti?
Vakare jai pasidaro aišku: ji - gera. O štai aplinkui ją kaupiasi juodi blogio debesys. Ir atrodo, kuo nuoširdžiau ji bando būti gera, tuo egoistiškiau, labiau išnaudotojiškai ima elgtis artimieji ir aplinkiniai. Ir nors ji netikėjo serialais, dabar tenka patikėti.
Šiame gyvenime ji - gerasis personažas. Ir kaip to reikalauja žanras, ji turi susidurti su blogiukais. Bet juk čia ne serialas, o gyvenimas! Iš tiesų psichologijoje ši gyvenimo dalis vadinasi „vaidmeninė sąveika”. Kaip visa tai suprasti?
Suprasti tai galima prisiminus: žmonės, sąveikaudami su kitais, linkę pasielgti vienu iš dviejų paplitusių būdų: simetriškai ar papildančiai. Daro jie tai nesąmoningai besielgdami pagal vienas kito lūkesčius, atlikdami vaidmenis. Skirtingai nuo tikrų aktorių, pamiršdami, kad tuos vaidmenis tiesiog atlieka.
Simetriškas būdas palaikyti santykius - reiškia užimti tokią pat poziciją. Vaidmenys tapatūs: du draugai; du pensininkai; dvi mamos; sekso partneriai; žaidėjai kortomis... Tau sako: ne orai, o siaubas kažkoks. Tu atsakai: tikra tiesa, negali iš namų išeiti, bet žadėjo atšilimą.
Tau pasiūlo papramogauti - tu mielai sutinki. Tau prisipažįsta meilėje - tu irgi prisipažįsti meilėje. Kažkas neša sunkų daiktą - tu irgi prisidedi ir padedi, jei paprašo. Tave nuskriaudė, tu sieki atkeršyti. Tu dirbi tiek, kiek ir kiti, su tavimi susiję žmonės.
Kitas sąveikos būdas - papildantis. Čia tu užimi, tarkime, kraštutinę teigiamą, duodančią poziciją. Tu neprašyta tvarkai vyro ir vaikų daiktus, galvoji, kaip juos pradžiuginti per jų gimtadienius, gelbėji vieną iš jų nuo alkoholinės, kompiuterinės ar azartinės priklausomybės.
Tu pamiršti pavalgyti, bet seki, kad pavalgytų jie. Prisipažinimą meilėje tu atmeti, užtat tvirtini, kad gyveni dėl jų - tavo artimųjų. Darbe tave laiko gera darbuotoja, ir tu neleidi sau ateiti namo anksčiau nepabaigus visų darbų. Sąveikaudami su tavimi žmonės tiesiog negali užimti simetriškos pozicijos, nes tu visus juos „perspjauni“ savo gerumu.
Ir štai jie užima papildančią, imančią poziciją. Jie atsipalaiduoja ir nesitvarko savo daiktų, linksta į neatsakingą elgesį su alkoholiu, kompiuteriu ir azartiniais lošimais. Jis laukia tavo paruošto maisto. Jie priima tavo meilę. O tau jos neduoda, nes tu pati rodai, kad tau jos nereikia. Jie pašaipiai žiūri į tavo darbines pastangas. Jie pagrįstai pakalba už akių, kad visus darbus reiktų palikti tau vienai, nes tu aiškiai to nori pati!
Papildančioje pozicijoje žmonės ima nesąmoningai elgtis vis labiau ir labiau kraštutiniu būdu. Aktyvieji darosi vis aktyvesni, o pasyvieji - vis pasyvesni. Jie palaiko nematomą spektaklį, siųsdami vienas kitam vis tikslesnius signalus: dabar tavo vaidmens eilė.
Galų gale tarp jų nusistovi santykiai, kuriuose kiekvienam iš jų periodiškai kartojasi trys vaidmenys: Aukos, Gelbėtojo ir Persekiotojo. Aukos jaučiasi bejėgės ir duoda tai aiškiai suprasti: vėl prisigėriau; dėl kompiuterinių žaidimų naktimis vėl pramiegojau mokyklą; vėl negaliu pasirūpinti mama, nes esu per silpnų nervų; nepadariau darbų, nes sirgau... Gelbėk, mieloji!
Gelbėtojai imasi įprastinio atsako, t.y. ima visus sprendimus ant savo pečių. Ir kai susiduria su vis didėjančiu Aukų neatsakingumu, pereina į Persekiotojus, t.y. šaukia, skaito moralus, grasina, griebiasi kraštutinių priemonių: daktare, pagydykite jį, uždarykite jį kur nors; tu man daugiau ne sesuo; aš nebenoriu matyti tavęs šioje darbovietėje! O po to susigriebia ir gelbėja nuo savęs paties: atleisk, pasikarščiavau, juk tu nemanai, kad aš rimtai? Gal nueikime į kiną? Eikš, pabučiuosiu...
Kaip matote, Gėris ne tik kad skatina Blogį, bet netgi jį palaiko, neleisdamas Blogiui susigriebti, pavirsti Gėriu. Vaidmeninė sąvoka vyksta tokiu žaibišku greičiu, kad niekas nieko nespėja suprasti, ir jau viskas grįžta į įprastines vėžes...
Jums patinka šie serialai gyvenime? Jei patinka - tęskite. Jei ne - padarykite stebuklą. Išgelbėkite save nuo vaidmens. Palaikykite save sveikame egoizme. Pasigrožėkite: gyvenimas trumpas, bet iš principo nuostabus. Ir nepakartojamas – kokie čia dar serialai prilygsta jam?
Olegas Lapinas