Užuojauta yra kažkieno skausmo atpažinimas kartu išgyvenant nuoširdų norą jį palengvinti. Užuojauta yra glaudžiai susijusi su empatija ir simpatija, kurios irgi turi jautimo ir supratimo komponentus, tačiau užuojauta apima ir aktyvų veiksmą. Todėl atjauta, užuojauta yra labiau apibendrintas terminas, susijęs su aktyviu rūpinimusi kitais.
Beveik kiekvienas dvasinis ir religinis lyderis kalba apie užuojautą, atjautą. Tai buvo būtinas vertybinis, moralinis imperatyvas bet kurioje religijoje ir civilizacijoje per visą žmonijos istoriją. Dalai Lama žodžius „užuojauta“ ir „meilė“ naudoja kaip sinonimus: „Meilė ir atjauta yra būtinybė, o ne prabanga. Be jų žmonija negali išgyventi“.
Apie atjautą kalbame ne tik kaip apie moralinę vertybę. Jos svarba yra įrodyta ir moksliškai. Darvinas kalbėjo apie „stipriausiųjų išgyvenimą“. Tačiau jis nekalbėjo apie žiaurias kovas, kur stiprūs nugali silpnus. Darvinas kalbėjo apie rūšis ir pabrėžė, kad bendradarbiaujančios rūšys turi daugiau šansų išgyventi. Jis teigė, kad tos bendruomenės, kartu gyvenančios rūšys, „kurios turi daugiausiai atjaučiančių narių, turi daugiau galimybių suklestėti ir susilaukti daugiausiai palikuonių“. Taigi, atjauta padeda evoliucijai.
Tačiau dabartiniai atjautos tyrimai rodo, kad šiuo metu mes išgyvename atjautos nykimą mūsų visuomenėse. Mes vis daugiau dėmesio sutelkiame į save ir vis mažiau į kitus. Ir ši tendencija vis auga. Mes ne tik tampame vis mažiau užjaučiančiais, mes vis mažiau matome, suprantame atjautos vertę. Harvardo Universiteto atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 10 tūkstančių studentų, nustatyta, kad 2/3 studentų mano, kad jų tėvai nevertina atjautos kitiems tiek, kiek jie vertina pasiekimus ir generuojamas pajamas. Kitame tyrime kalbama apie atjautą JAV medicinos sistemoje. Jame nustatyta, kad dauguma gydytojų praleidžia progą parodyti atjautą savo pacientams. Pusė jų yra tiek perdegę, kad išgyvena depersonalizaciją – tai yra negebėjimą sukurti asmeninį ryšį su kitais. 2/3 gydytojų ir slaugytojų tyrime nurodė, kad jaučia vis mažėjančią atjautą pastaruoju metu, ypač per paskutinius 5 metus. Galėtumėme sakyti, kad tai Amerikos medicinos sistemos liga, tačiau ta pati tendencija stebima visur, taip pat išsivysčiusiose Europos šalyse. Tai panašu į atjautos krizę.
Jei atjautos taip drastiškai mažėja, tai gal ji nebėra svarbi? Žinoma, tai moralinė pareiga, kurią turime demonstruoti. Bet ar tai tik pareiga? Mokslininkų atlikti tyrimai įrodė, kad atjauta yra svarbi mūsų sveikatai. Kalba eina ne tik apie fizinę sveikatą, nors mes sveikstame greičiau, lengviau, kai patiriame, jaučiame atjautą, supratimą iš greta esančių. Tai palaiko ligonio optimizmą, kuris yra labai svarbus faktorius sveikime. Tačiau atjauta veikia ne tik mūsų fizinį kūną. Ji labai svarbi mūsų emocinei ir mentalinei sveikatai.
Dažnos visuomenės rykštė yra didėjantis depresiją ir baimes išgyvenančių žmonių skaičius. Depresiją išgyvenantis žmogus yra susitelkęs į save. Tuo tarpu pagalba kitiems nežiūrint to, kad pačiam sunku, padeda įveikti liūdesį, depresyvias nuotaikas, nes dėmesį nukreipiame į kitus ir pamatome platesnę perspektyvą, teigia mokslininkė dr. Emma Seppala (Stanford Center For Compassion). Įdomus faktas, kad rūpinimasis kitais labai palankiai veikia ne tik to, kuriuo rūpinamasi, bet ir besirūpinančiojo savijautą. Kai darome gera kitiems, emociškai palaikančiai reaguojame į kito skausmą, mūsų smegenys mus apdovanoja endorfinais, aktyvuojami apdovanojimo centrai smegenyse, mažėja streso hormonų kiekis kraujyje ir mes jaučiame pozityvias emocija. Atjauta yra labai svarbi aukštai savivertei, gerai savijautai ir sveikatai. O svarbiausias dalykas, kurį atrado mokslininkas Stephen Trzeciak (University of Notre Dame) kartu su neuromokslininkų komanda, kad žmogus, kuris nuoširdžiai rūpinasi kitais, jaučiasi laimingas ir gyvenantis prasmingą gyvenimą.
Motyvacinėse kalbose mes dažnai girdime: atrask savo aistrą, vykis svajonę, susikurk savo laimę. Šiuose teiginiuose dėmesys sutelktas į save, o ne į pasitarnavimą kitiems. Tuo tarpu mokslas teigia, kad jei nori realizuoti save ir jaustis laimingu, turi atrasti visuomenėje didžiausią poreikį ir rasti būdus jį patenkinti. Tas poreikis turi būti tiek pat svarbus, kiek esi svarbus sau pats. Gebėjimas pasitarnauti visuomenėje suteikia pasitenkinimą ir prasmę.
Linkiu pažvelgti per savo patyrimo, išsilavinimo prizmę ir išdrįsti sau atrasti svarbiausią laikmečio problemą, o radus įsipareigoti ją išspręsti ir nenuilstant dirbti kasdien, kad ją išspręstumėte. Tai gali pakeisti viską, kas jums svarbu gyvenime.