Tiesa tokia, kad tai dažniau būna filmuose nei realybėje. Realus žmogus prasidedant pokyčiams dažniausiai nerimauja, daug analizuoja ir ieško pasiteisinimų kaip ir vėl įsitaisyti komforto zonoje vien tik tam, kad, neduok dieve, nesuklysti ir nenuklysti.
Ar visada sprendžiu aš pats?
Vaikystėje mūsų niekas neklausė, ko mes labiau norime – likti namie su mama ar eiti į darželį. Na, manęs neklausė, nes atsakymą žinojo – „mamyčiukas“ mamai „ne“ nepasakys. Ėjimo į darželį klausimą už mus priėmė suaugusieji, atėjus pradinės mokyklos laikui, į kurią mokyklą keliausime, taip pat nusprendė suaugusieji, vidurinės, gimnazijos klausimai - taip pat ne paauglio valioje. Arba su retomis išimtis, bet ne vienas pakels ranką paklausus: „Ar yra žmogus, kuriam tėvai paauglystėje aiškino, jog tik tėvai turi tiek patirties, kad nuspręstų, kas jų vaikui yra geriausia?“.
O štai toji akimirka – viduriniojo išsilavinimo atestatas Jūsų rankose ir mama su tėčiu sėkmingai ištaria: „Tu jau didelis (-ė), dabar spręsk pats (-i)“. Na, arba liūdniausiu atveju neištaria. Bet, iš esmės, kaip man spręsti pačiai, kai aštuoniolika metų Jūs sprendėte už mane?
Iš kur žinoti, kad elgiuosi teisingai?
Nežinau nei vieno žmogaus, kuris būtų visuomet užtikrintas savo veiksmais. Gerai, tų pasipūtėlių vaikinų, kurie apsimeta protingiausiais donžuanais, aš neskaičiuoju. Bet visgi, kaip žinoti, kad elgiuosi teisingai? Žinoma, dabar pozityvistų kulto atstovai man imtų šaukti, kad klaidos - tai tik pamokos, suklupimai, kurie leidžia daugiau išmokti ir suvokti. Skambiai tariant – iš naujo atrasti save.
Jau Jūs tik man nepradėkite, ponai. Kodėl tuomet socialinės medijos kimšte prikimštos tų netikrų, realybės neatitinkančių citatų apie pozityvias mintis? Ten niekas nekalba apie klaidas ir kaip kartais skaudžiai jos kerta per savivertę, per santykius su kitais ir galiausiai - per žinojimą, ko aš iš viso noriu. Ant šiandienos pjedestalo keliame populiarius, saldžius, altruistiškus žmones ir juos liaupsiname, o Tu, paprastas žmogelis, šiandien ir vėl dvejojantis dėl savo pasirinkimų, tūnai tyliai kampe ir bijai papasakoti, kad Tau ir vėl nesiseka.
Kodėl klysti – sveika?
Vokiečių psichologas Michael Frese tyrė, kaip skirtingų kultūros organizacijose žiūrima į klaidas. Tolerantiškiausiai į klaidas žiūrima JAV organizacijose, kur klaidos – tai pirmiausia galimybė pasimokyti. Tai skamba šiek tiek paradoksaliai, prisimenant faktą, kad daugelis Europos gyventojų JAV laiko svajonių šalimi, kurioje viskas idealu. Galbūt dėl to ir idealu, kad ten klaida tai ne Tavo suklupimas, o tiesiog proga pasimokyti? Proga pabandyti dar kartą?
Lietuvių kultūroje klaida - tai nedovanotinas suklupimas, kuris sukelia tokį gėdos ir kaltės jausmą, kad nors skradžiai žemę pradink. Klysti ne tik žmogiška, bet ir būtina, aišku, tai sau pripažinti, kai aplinka šiuo atžvilgiu – smerkianti – sunku.
Galbūt laikas keisti aplinką? Klaida padeda mums suvokti pastangų kainą, iš naujo įvertinti savo veiksmų planą ir gal net jį pakeisti. Galiausiai, klaidos – tai tas mato vienetas, prieš kurį mes visi lygūs. Idealių nėra. Kad ir kaip šiandieniniai stereotipai tai bando nuslėpti, bet už skambių frazių, spindinčios šypsenos ekrane ir įkvepiančių įrašų socialiniuose tinkluose mes nežinome, kas iš tiesų slepiasi.
Klyskite į sveikatą ir leiskite tai daryti kitiems. Optimistiškai pabaigai veikiausiai tiktų skambi frazė – tik suklydus mes iš tiesų suvokiame sėkmės kainą ir savo pasirinkimų galimybes. Klišė? Galbūt, bet nesakykite, kad neteisinga. Klaidos kartais ne tik kad priverčia pamatuoti, kaip stipriai kažko norime, bet ir leidžia pasvarstyti, ar tikrai to norime. Gyvenkime visokiomis dienomis.