Įprastai pokalbiuose su Dmitrijumi Trockiu aptariame, kaip galima keisti savo dabartį, grįžus į praeities įvykius ir peržiūrėjus savo požiūrį į žmones ir situacijas, tačiau šiandien nusprendėme papasakoti, kaip jau dabar, šią akimirką rasti instrumentų savo likimui pakeisti.
– Dima, tu, kaip chiromantas, ieškojai žmonių delnuose ryšio tarp to, ką žmonės galvojo ir darė praeityje, ir tarp situacijų, kuriose jie atsidūrė susitikimo metu. Bet dabar savo paskaitose vis dažniau kalbi apie tai, kad kiekvienos problemos sprendimo atspirties tašku gali tapti ne praeitis, o dabartis. Prašau, papasakok apie tai.
– Yra tokia sąvoka – fraktalas, kažko didesnio atsikartojimas dalelytėse, smulkmenose. Galima sakyti, kad pirmas fraktalas aprašytas Biblijoje – žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Aš iš savo praktikos pamačiau, kad kiekviena problema, kilusi prieš 10, 20, 30 metų ar vakar, atsispindi tarsi veidrodžių kambaryje tame, kas vyksta dabar pat. Jei aplinkinius žmones laikysime veidrodžiais, tai problemą, kuri atsirado vaikystėje, jaunystėje, kažkokiame praeitame gyvenime, 100 procentų išsispręs per juos tiesiog dabar.
Galima tai suprasti pažodžiui – tie žmonės, kurie sėdi šalia, pavyzdžiui, metro. Bet tada reikia užduoti klausimą: „Kuo galiu būti naudingas šiems žmonėms tiesiog dabar?“ ar „Kur dabar nenuoširdžiai su jais elgiuosi?“ Galbūt šalia stovi nėščia moteris, o aš apsimetu, kad miegu, gal užsispyrusiai nepastebiu, kad reikia kažkam užleisti sėdimą vietą.
Galimas ir netiesioginis traktavimas – reikia atsekti šiuo metu stipriausias savo komunikacijas, tuos žmones, kurie aktyviai ar pasyviai daro įtakos mūsų gyvenimui. Tai gali būti žmona, draugas, draugė, tai gali būti mokytojas, vaikas... Žodžiu, nemačiau žmonių vienišių, kurie gyvena miške ir su niekuo nebendrauja. Reikia rasti šiuo metu pastoviausius ryšius, žmones, kurie daro įtakos mūsų gyvenimui ir peržiūrėti savo požiūrį į juos. Problemos sprendimo raktas slypi klausime: „Koks mano vaidmuo prieš šį žmogų?“ Ar aš jam draugas, sūnus, draugė, žmona... Ir (reikia) sąžiningai atsakyti, kaip per šį žmogų sau meluoju, kur jam veidmainiauju, kur esu nesąžiningas.
– Iš karto kyla klausimas – koks yra vienas ar kitas vaidmuo? Juk tavęs dažnai klausia būtent to – ką reiškia būti žmona ar dukterimi, ar vyru, ar verslo partneriu?
– Iš tiesų visi puikiai supranta, koks ir kur kieno vaidmuo. Žinai, prieš miegą yra maždaug 30 sekundžių prieš pat užmigimą, jų metu peržiūrima, kaip buvo nugyventa ši diena, prabunda sąžinė. Ir tada žmogus pats sau sako: kodėl šiurkščiai prikalbėjau, kodėl gudragalviavau, juk iš tiesų aš – vėpla, ir t. t. Tą akimirką aiškiai suprantame, kur vaidinome ne savo vaidmenį.
Nėra vieno vienintelio apibrėžimo kiekvienai dienai, tačiau yra pagrindinės sąvokos, kuriomis remiantis galima priartėti prie esmės. Pavyzdžiui, tėvus svarbiausia – gerbti ir garbinti. Taigi ar nuoširdžiai vaidinu savo vaidmenį prieš tėvus, priklauso nuo to, kiek pagarbus mano elgesys ir požiūris į juos. Vyresniam broliui (turi būti) pagarba. Draugui – pasitikėjimas, nuoširdumas, pagarbus požiūris. Vyras (turi jausti) atsakomybę už žmoną, juk šis žmogus tau skirtas visam gyvenimui, tu prieš Dievą už ją atsakingas, (atsakingas) už savo vyriškus ir nevyriškus poelgius. Vyriški poelgiai – absoliutus paisymas (principo): „pagalvojau – pasakiau – padariau“.
Moters vaidmuo... Viešpats apdovanojo moterį jausminiu suvokimu, tad kuo dažniau ji praryja savo jausmus, tuo mažiau atlieka savo vaidmenį. Nepraryti – nereiškia nuo ryto iki vakaro kalbėti apie savo jausmus, tai reiškia jausti ir, remiantis savo jausmais, kažką daryti arba nedaryti, eiti ten, kur moterį šaukia jos širdis, intuicija. Tėvų ir senelių vaidmuo – būti pavyzdžiu. Ne sakyti kažkokius pamokymus, pamokslauti, o būti pavyzdžiu to, kaip žmogus galvoja, kalba, jaučia.
– Tu dažnai sakai, kad yra, sakykime, melagingi vaidmenys, kuriuos dažnai imame vaidinti. Kokie šie vaidmenys?
– Vaidmuo, kurį praktiškai kiekvienas vaidina – „aš protingas, žinau, kaip reikia“. Šį vaidmenį galima pavadinti „psichologas“ ar „mokytojas“, „guru“. Antras vaidmuo – teisėjas, jis ne tik žino, kaip reikia, bet dar ir vertina, teisia.
– Dima, prašau, daugiau papasakok apie „gudragalviavimą“. Juk dėl šito irgi kyla daug klausimų – kada duoti patarimą, kada neduoti. Jei matau, kad žmogus klysta, kodėl jam šito nepasakius? Kodėl negaliu išsakyti savo nuomonės?
– Visų pirma, savo nuomonę reikia išsakyti tik tada, kai (kas nors) paprašo. Antra, net jei prašo... Mažai kas iš mūsų turi gydytojo, psichologo diplomą ar kažkokių dvasinių žinių, kurias išbandė savo kailiu. Tačiau kai mūsų kažko paklausia, o mes nežinome (atsakymo), retas gali sąžiningai atsakyti: „Nežinau.“ Todėl imame išgalvoti atsakymus, remdamiesi tais duomenimis, kurie yra galvoje: iš knygų, iš pseudomokytojų, iš to, kas matyta ir girdėta. Tai, kas pačių neišgyventa, nepatirta savo kailiu, visa tai – knyginės žinios, kurios skatiko nevertos. O knyginės žinios veržiasi iš vidaus, jomis norisi pasidalinti, pasakoti apie jas.
Paprasčiausias pavyzdys, man dabar atėjęs į galvą, – orgazmas. Kas jį patyrė, nenori apie tai kalbėti. Apima palaima, (ateina) tyla, po kurios minimaliai norisi kažką daryti. Nei rūkyti norisi, nei iš karto eiti geri arbatos, nei kažkur bėgti. Taip ir su bet kokia patirtimi – kas kažką patyrė, nenori apie tai kalbėti.
– Vadinasi, gudragalviauti reiškia, pavyzdžiui, kai kas nors iš artimųjų sako, kad susirgo, o tu užuot pasakęs: „Labai užjaučiu, linkiu kuo greičiau pasveikti.“, imi patarinėti: „Peršalai! Reikia gerti imbiero arbatą su medumi.“
– Mūsų paskaitų klausytojai gali pasakyti: „Taip yra todėl, kad kažkam kažko neišsakei, nutylėjai!“ O žmogus peršalo galbūt tik tam, kad tu jį apkabintum, pats išvirtum tos arbatos arba kažkas per tave įvyktų. Bet ne patarimas (nuskambėtų).
– Dima, grįžkime prie tos temos, kaip galima tiesiog dabar, per sąveiką su šalia esančiu žmogumi kažką pakeisti savo likime. Pateik pavyzdžių, kaip tai vyksta.
– Visi esame patekę į tokias istorijas. Tarkime iškilo žmogui kažkokia problema, apie kurią jis negali niekam papasakoti, nešiojasi sunkumą širdyje. Ir štai įsėdo jis į traukinį ir su atsitiktiniu bendrakeleiviu išsikalbėjo, viską papasakojo, o tas tylėdamas išklausė. Ir įvyko stebuklas, gal net (žmogus) išgijo nuo ligos. Tiesiog žmogui palengvėjo – kaip per išpažintį buvo patirta atgaila. Žmogus iš tiesų bent sekundę pabuvo savimi, o tą sekundę pats artimiausias jam buvo nepažįstamasis, kuriam jis atsivėrė taip, kaip dar niekam gyvenime nebuvo atsivėręs.
Papasakosiu istoriją. Pažįstama moteris sirgo astma 20 metų, galiausiai teko leisti injekcijas, nes inhaliatorius nebepadėdavo. Su viena pažįstama ji išvyko į kažkokį vienuolyną nusilenkti palaikams. Kelyje ji atvėrė širdį tai pažįstamai, ir tą akimirką visiškai išgijo – nuo tada jau daug metų ji nebeserga astma. Vieninteliu artimu žmogumi jai buvo draugė, su kuria keliavo į šventas vietas.
Tačiau moteris susiejo išgijimą ne su drauge, o su kelione į vienuolyną. Kai vėliau jai diagnozavo kitą ligą, ji vėl išvyko į tą vienuolyną. Galvojo, kad nusilenks palaikams ir vėl įvyks stebuklas. Bet ji nepasveiko, nes ne kapas gydo, o gyvas žmogus, jo atvirumas. Reikalingos ausys, kurios tave išklausys, akys, kurios pamatys tavo kančias, ir jausmai, kad šias kančias pajaustų.
Todėl visada sakau – į gyvus žmones kreipkite ūkstantį kartų daugiau dėmesio nei į kažkokias neaiškias istorijas, praktikas ir pan.
– Ar teisingai supratau – jei negali išspręsti kažkokių situacijų, reikia jas atidėti ir peržiūrėti savo požiūrį į visus žmones, su kuriais susiduri – pradedant bendrakeleiviais metro, kolegomis darbe, baigiant pačiais artimiausiais žmonėmis?
– Pradėk kasdienybėje ieškoti nekasdieniškumo. Visada kažkas vyksta – 24 valandas per parą, tiesiog dabar. Dabar – vienintelis laikas, kuriame galima rasti visus atsakymus. Nesvarbu, ar tarakonas bėga siena, ar kaimynai kelia triukšmą gręždami, ar kažkas groja už sienos, kometa praskriejo ar svirplys čirpia – visa šia įvairove Kūrėjas su mumis kalba, duoda mums ženklus. Jei tai pastebime, gauname labai puikių premijų. Visų pirma, prisipildome tikėjimo, kad, pasirodo, aš ne vienas, yra kažkas, kas stebi mus 24 valandas per parą, nauji horizontai, pamatome naują kažkokios istorijos sprendimą, išėjimą iš tamsaus tunelio. Bet kokiu atveju, atsakymas yra būnant čia ir dabar.
Tereikia išmokti toje akimirkoje būti. Nevaikščioti pas ekstrasensus ir būrėjas. Taip, galima pasikapstyti praeityje, tik savo malonumui ir su saiku – nereikia ja (praeitimi) gyventi. Nes žmogus, kuris bėga pirmyn ir visą laiką dairosi atgal, tiesiog prasiskels kaktą.
– Iškilo dar viena svarbi tema – dėmesys. Kas atsektum tai, ką apie ką tu kalbi, reikia visiškai perfokusuoti dėmesį – nekramtyti savo vidinės kramtomosios gumos, netupėti telefone, nenukrypti į išgyvenimus dėl praeities ar ateities, o pasinerti į tai, kas su tavimi vyksta dabar pat. Kaip išvystyti šį gebėjimą? Kaip išmokti susitelkti į akimirką „dabar“?
– Taip, mažai kas turi susikoncentravimo talentą. Vietoje dėmesio dabar „iškėlimas“ – mus iškelia iš mūsų pačių, iš mūsų vietos po saule į patį neapibrėžčiausią laiką – buvusią praeitį ir neatėjusią ateitį, į kažkokį belaikiškumą.
Kad maksimaliai išlaikytume sutelktą dėmesį į čia ir dabar, paprasčiausias būdas – daryti kažką kažkam. Tą akimirką imi galvoti ne apie save ir savo problemas, o koncentruojiesi į kažką. Net jei meldiesi, žiūri į ikoną, darai tai dėl kažkokios aukštesnės sąmonės. Ar darai kažką dėl šalies, dėl laiptinės kaimyno ar dėl savo šeimos, bet kokiu atveju darymas sutelkia tave į patį procesą. Juk jei nesusitelksi į, pavyzdžiui, vinies kalimą, tai plaktukas 100-u procentų trenks tau per pirštą.
– Panašu, kad valios jėga reikia atitraukti dėmesį nuo savęs, pažiūrėti, kam galiu būti naudingas, ir pradėti kažką daryti?
– Kas aš? Dailininkas, poetas, šaltkalvis, policininkas, mokytojas... Reikia tai daryti maksimaliai sąžiningai. Tai, ką darai, daryti visiškai atsidavus. Kaip sakoma: „Tarnavimas žmonėms – tai tarnavimas pačiam Dievui.“ O jau Dievas žino, kam ir ką mes esame skolingi, kur meluojame ir kaip mus iš ten ištraukti, iš mūsų juodosios dėžės, iš Pandoros skrynios, kaip padaryti mūsų gyvenimą kuo tauresnį.