Pašnekovo teigimu, Dievas jau seniai sukūrė dirbtinį intelektą, tik jis egzistuoja ne kažkur išorėje, o kiekvieno žmogaus viduje. Tai autonominė programa, kurią dar vadina autopilotu, su kuria daugelis gyvena visą gyvenimą.
– Dima, kaip suprantu, jei žmogus turi galimybę kažką išgyventi autopilotu, nesuvokdamas, vadinasi, to reikia. Bet kur būtinybės ir naudingumo riba, ar kažkurią akimirką reikia autopiloto atsisakyti, jį išnaikinti?
– Autopilotas mums iš tiesų reikalingas – tam, kad žmogaus sąmonė nenukryptų į galybę smulkmenų, sąlyginių dalykų. Visų pirma, autopilotas kontroliuoja tam tikrus procesus kūne – kvėpavimą, vidaus organų veiklą, autopiloto dėka ryte keliamės, prausiamės, einame į tualetą – vadovaudamiesi tam tikrais pojūčiais. Mums nereikia specialiai apie tai galvoti. Lygiai taip sociume autopilotas padeda bendrauti su neaiškiais žmonėmis. Šis aparatas visą laiką adaptuojasi, tobulinasi, vystosi, padeda mums bręsti ir socializuotis.
Bet jei imame būti autopilotu 100 procentų, tada mūsų laukia didelė pasala – nuvertiname tai, kas su mumis vyksta kas sekundę, 24 valandas per parą. Galima sakyti, priprantame prie dieviškų ženklų, prie mus supančio grožio, nustojame vertinti savo artimųjų meilę ir grožį, nevertiname darbo, nevertiname net savo pirmo ir greičiausiai vienintelio buto – o juk taip džiaugėmės, kai atsirado savas būstas. Mes įprantame, pradedame visa tai laikyti savaime suprantamu dalyku.
Viena vertus, autopilotas dėl gebėjimo prie visko prisitaikyti suteikia mums absoliučiai komfortišką būseną, kita vertus – atima patį gyvenimą. Todėl visose vedų koncepcijose rašoma apie nušvitimą. Pasiekus nušvitimą, nieko ypatingo nevyksta, tik staiga imi suprasti, kad tu – ne autopilotas. Autopilotas niekur nedingsta, jis lieka fone, bet tu – jau ne jis. Autopilotas reikalingas bendraujant su kitais autopilotais.
– Pateik pavyzdį, kur tokia sąveika su autopilotais reikalinga.
– Ateini į parduotuvę, pardavėja mato potencialų pirkėją, pradeda veikti tam tikra programa, kuri paskatina ją prieiti prie tavęs, mandagiai nusišypsoti ir paklausti: „Kuo galiu jums padėti?“ Atsakydamas įsijungia tavo autopilotas ir tu jai atsakai, nesvarstydamas: „Ko ji iš manęs nori? Kodėl ji prie manęs priėjo?“ Mūsų reagavimo sistemoje išpakuojamas bendravimui su pardavėja tinkantis algoritmas.
Jei tą akimirką gyveni autopilotu, paprasčiausiai įsigysi dar vieną daiktą, kuris paskui bus bevertis. Bet jei tuo metu autopilotas veiks kaip fonas, – reikia tiesiog pamatyti tą tarškynę galvoje, – išsirinksi geriausią variantą ir tas daiktas džiugins tave labai ilgai. Džiaugsmas įsigijus pirkinį truks ne pora valandų, kol smegenys išskiria tam tikrą cheminę medžiagą, o bus jaučiamas visą laiką. Tuo pačiu telefonu galima džiaugtis kas kartą, paėmus jį į rankas, kaip vaikui, kuris pamatė kažką stulbinamai puikaus.
Logiškai neįmanoma paaiškinti, kaip gi – viena vertus, autopilotas – blogis, kuris verčia mus visą gyvenimą miegoti. Galime bendrauti su artimaisiais, įsidarbinti, vesti ar ištekėti, susilaukti vaikų – viso to nesuvokdami, nejausdami. Kita vertus, būtent dėl autopiloto galima pajusti, kad tu ir autopilotas – ne vienas ir tas pats. Būtent pajutus šią tarškynę galvoje, ateina suvokimas, kad viskas gyvenime – autopilotas, o tu tas... Ne, tu nestovi prie vairo, viso to nekontroliuoji, bet pastebi, kad tai vyksta fone, kad autopilotai veikia pagal tam tikras programas, algoritmus, kuriuos lengvai galima perskaityti – vieni paprastesni, kiti sudėtingesni.
Kartą namuose užstrigo šviesos jungiklis tualete, viską laiką degė šviesa. Ir šeštą kartą eidamas į tualetą ir tiesdamas ranką įjungti šviesą, nors ji jau dega, staiga supranti – tai juk autopilotas! O aš – ne jis! Tomis akimirkomis, kai tai suvoki, viskas aplink teikia absoliutų džiaugsmą. Net nėra skirtumo, ką žiūrėti – laidą „Linksmųjų ir išradingųjų klubas“, „Comedy club“ ar tiesiog į plytų sieną – viskas vienodai linksma. Žiūri į artimą žmogų – mamą, tėtį, žmoną ar vyrą, vaiką ir matai absoliučią dieviško grožio manifestaciją, šiaurės pašvaistę. Ši būsena – žaislas, kuris visada teikia džiaugsmo, kuris niekada neatsibosta. Tam viskas ir sukurta – kad nustotume reaguoti į pasaulį autopilotu.
– Bet kaip pasiekiame tokią būseną, kai imame vertinti save ir aplinkinį pasaulį mechaniškai, kaip robotai?
– Iš pagrindų neteisingas klausimas. Mes ne pasiekiame tokią būseną, o tiesiog nebuvome jos nusikratę. Savo kelią, savo evoliuciją žmogiškame įsikūnijime visada pradedame nuo autopiloto, o mūsų užduotis – pasiekti kitą lygį.
Daugelis koncepcijų byloja, kad gimstame sąmoningi ir švarūs, o paskui sociumas, artimi žmonės įkala mums kokias nors programas, todėl prarandame sąmoningumą. Tada atsiranda likimas, fatumas, lemtis. Bet vedose aiškiai sakoma: „Tu miegi. Atsibusk! Atsibusk!“ Net Kristus sakė: „Ieškokite Dievo karalystės“, o ne programos, kaip antai, santuoka, automobilis, buto įsigijimas ir t. t.
– Pagalvojau, kad gyvenimas panašus į kompiuterinį žaidimą. Ateini, yra tam tikri scenarijai, o tu – personažas su elgesio algoritmų rinkiniu, imlus mokytis...
– Taip, ne veltui yra visokių strategijų, gaudynių-šaudynių, yra erotinių žaidimų, šeimos žaidimų, siaubo žaidimų – visa tai iš tiesų primena realų gyvenimą, todėl žaidimai buvo, yra ir bus populiarūs.
– Bet galima atsitapatinti nuo savo personažo ir taip panaikinti visą algoritmą?
– Žinai, kur yra dieviškasis humoras? Norint atsisieti nuo savo autopiloto, iš pradžių reikia absoliučiai, 100 procentų į jį pasinerti, su juo susitapatinti, suvaidinti visus savo vaidmenis – tai vienintelė sąlyga. Kas nenori vaidinti savo vaidmenų, išgyventi, jausti, tas neturi jokio šanso išeiti iš žaidimo.
– Logiškai mąstant, galiu išeiti už žaidimo ribų paprasčiausiai nustojus žaisti, neatliekant savo vaidmenų?
– Tai numatė, – Dievas, visata, tavo protas, – kad būtent taip sureaguosi. Tai matricos dalis. Todėl reikia prisiimti atsakomybę už visus savo vaidmenis. Būtent todėl Rytuose sako – nori išeiti iš karmos, turi atlikti savo dharmą, vykdyk savo pareigą.
– Kada įprastai įvyksta susiliejimas, o paskui – atsisiejimas nuo autopiloto?
– Kai įvyksta kažkas neplanuoto. Sudaužyta širdis, tėvų mirtis, kokia nors katastrofa. Galima sakyti, robotas-autopilotas nežino, ką dabar daryti, nes nenuspėjamumas jo programoje nenumatytas, kažkas vyksta ne taip. Būtent tada atsiranda galimybė blaiviai pažvelgti į save iš šono. Tiesa, dažniausiai paskui viskas grįžta į įprastas vėžes, kaip anekdote. Vyras ir moteris mylisi. Staiga – skambutis į duris, moteris sako: „Vyras grįžo!“ Meilužis iššoka iš dešimto aukšto pro langą, krenta ir sako: „Viešpatie, prašau, suteik dar vieną šansą! Jei liksiu gyvas, mesiu gerti, rūkyti, nebedarysiu nuodėmių...“ Ir nukrenta jis ant minkštos vejos. Atsistoja, nusipurto ir sako: „Kelias sekundes kritau, o kiek visko pasivaideno!“
Koks iškritusio pro langą žmogaus vaidmuo? Žmogaus, kuris iškrito pro langą, krenta žemyn ir tuoj užsimuš. Šią akimirką jis negali nieko suvaidinti, pagaminti, negali šypsotis, fotografuoti maisto ar kelti į „Instagram“ nuotraukos su užrašu „Pažiūrėkite, kokios mano lūpos! Nuo vaikystės jos tokios.“ Jis atmeta viską ir atlieka savo vaidmenį, 100 procentų su juo susitapatina, paskui pamato savo autopilotą ir iš tiesų gali kalbėti su pačiu Kūrėju. Bet paskui vyksta atgalinis procesas.
– Dar sako, kad krentančiame lėktuve nėra ateistų.
– Taip. Dažniausiai visu 100 procentų pradedame atlikti savo vaidmenis, kai nepagydomai serga mūsų vaikai, kai susiduriame su maniaku ir jis įremia į gerklę peilį, kai iš mūsų viską atima, kai automobilis patenka į avariją. Tokią akimirką jaučiame, išgyvename kiekvieną sekundės tūkstantąją dalelę, mūsų autopilotas neturi reakcijos, suvokimo, kokį vaidmenį galima suvaidinti, o tada žmogus vaidina patį save. Žodžiu, vienintelis vaidmuo, kurį gali suvaidinti žmogus, patekęs į avariją – žmogus, patekęs į avariją.
Nežinau, kodėl taip yra, tačiau mano statistika rodo, kad iš 100-o žmonių 99-iems taip nutinka tik tragiškose situacijose. Tik vienam (žmogui) įsijautimas į vaidmenį, o paskui atsitapatinimas nuo vaidmens būna per džiaugsmingus įvykius.
– Savo paskaitose dažnai kalbi apie jausmų vaidmenį, apie tai, kaip svarbu išmokti išgyventi ir suvokti savo jausmus. Kaip tarpusavyje dera šios dvi sistemos – jausmai ir autopilotas? Mano patirtis rodo, kad vidinis autopilotas jausmus laiko grėsme, tuo, kas nenuspėjama.
– Vedų koncepcijoje racionalus protas – pirmas žingsnis žmogiškame įsikūnijime, kitas žingsnis – jautimas. Žmogus, kuris išmoko jausti, pradeda savo neracionaliu protu apskaičiuoti logines autopilotų schemas. Jis jaučia robotą savyje, kitame, visur.
Ši stadija, – miego, autopiloto stadija, – labai reikalinga. Naujagimis turi miegoti beveik 23 val. per parą. Jei jį nuolat baksnos, žadins, jis neišgyvens! Tai ir yra sąmonės evoliucija naujagimio kūne – per miegą. Taip ir sąmonė, visata evoliucionuoja per miegančius žmones iki tam tikros akimirkos – iki pabudimo akimirkos. Iš pradžių kiekvieną vaiką galima laikyti autopilotu. Išalkai – imi verkti, nepavyksta nieko kontroliuoti, absoliučiai nėra sąmoningumo. Net nėra suvokimo, kad aš – kūnas. Tik išgyvenimui būtinų instinktų rinkinys. Pirma stadija – instinktai.
Antra stadija – logikos. „Aš geras“ arba „aš blogas“. Žinoma, kiekvienas iš mūsų nori būti geras, todėl savo jausmus slopiname. Be to, sakyčiau, toje stadijoje mes ir nemokame sąmoningai jausti. Yra jausmų užuomazgos, bet mes nemokame jų atpažinti ir jais remtis.
Paskui – jausmų stadija. Ją jau galima vadinti sąmoninga, nes jaučiame liūdesį, džiaugsmą, įkvėpimą, dėkingumą, suprantame, kas iš kokių žmonių ateina, kokie jausmai, pradedame elgtis, tuo remdamiesi.
Baigiamoji stadija – dvasinė. Ten nėra instinktų, ten nėra „aš geras, aš blogas“, ten net nejauti, o nuolat būni kažkokioje ekstatinėje būsenoje. Kaip šventieji.
Žmogaus kūne prieinami tokie Dievo pažinimo būdai, (yra) tam tikras limitas, riba. Kas pažino ribas nuo ir iki, tas evoliucionuoja jau kažkokia kita forma, bet apie tai neturiu informacijos.
– Vadinasi, pasirinkimas ne per didžiausias. Arba iš išorės pradės stumti pereiti iš logikos stadijos į jautimo stadiją, – o greičiausiai ne pačiais maloniausiais įvykiais, – arba reikia pereiti sąmoningai. Kaip tai padaryti?
– Visada yra dabarties akimirka, kuri atsako į visus klausimus. Žiūrėk, kokie būtent dabar tavo vaidmenys. Jei šalia nieko nėra, esu vienas kambaryje, tada aš – kūnas. Esant šios būsenos aiškiai suvoki, ką tau nori pasakyti kūnas – reikia atsistoti ar atsigulti, pavalgyti ar atsigerti, gal metas duoti jam fizinio krūvio. Kai tik į kambarį kas nors įeina, atsiranda naujas tavo vaidmuo. Jei tai mama, dabar esi sūnus arba duktė.
Anksčiau klausdavo: „Kas aš?“ Išmintingi tai suprato. Dabar klausčiau truputį kitaip: „Koks mano vaidmuo būtent dabar? Prieš ką? Kas aš tau, kūne? Kas aš jums, tėvai? Kas aš tau, žmona?“ Tą akimirką išsilaisvina jausminis suvokimas, kuris jau nedaro mūsų gerais ir blogais, nelygina su kažkokiomis koncepcijomis.
Svarbiausia suprasti – kad ir kas su žmogumi vyktų, tai visada – evoliucija. Sąmonė nuolat skleidžiasi, vystosi per žmogišką kūną.