Vienatvė – baisiausias modernaus pasaulio prakeiksmas. Nors esame kaip niekad technologijų sujungti ir lengvai pasiekiami, tačiau tas ryšys nepadeda mums pasijusti geriau. Netgi atvirkščiai, dažnu atveju blogina emocinę savijautą. Gyvename iliuzijų burbule. Bijome būti savimi, o tas veda prie vienišumo jausmo.
Kiekvieną dieną paliekame tikrąjį save, užsidedame kaukę ir einame į pasaulį. Naivu, bet tikimės surasti bendraminčių, draugų ir nesijausti vienišais. Mes, aišku, jų surandame, kai kurie net šimtus. Tačiau gauname draugus ne sau, o savo kaukėms. Mūsų vidinis žmogus lieka tūnoti kampe ir laukti savo valandos. O ji vis neišmuša. Bėga dienos, metai, o mes toliau gyvename netikrame pasaulyje. Mūsų sielos pradeda sirgti. Jos trokšta tikrumo, supratimo, lašelio atjautos ir meilės. To, ko netikras pasaulis negali duoti. Psichikos liga nepasimato iškart, jai pasireikšti reikia dar daugiau laiko nei fizinio kūno. Žmogus pradeda keistis po truputį. Pats to net nejaučia. Dingsta akių šviesa, nuoširdus džiaugsmas, šypsena ir tikėjimas gyvenimu. Ima blukti ryškios spalvos, saulė šviesti ne taip skaisčiai. Žmogus jaučia, kad kažkas ne taip jo viduje, tačiau negali įvardinti tiksliai kas. Jis toliau kasdien ryte užsideda kaukę ir žygiuoja į pasaulį.
Socialiniai tinklai apsimetinėjimo žaidimą pakėlė į kitą lygį. Sukurti nerealų svajonių gyvenimą tapo paprasta kaip nusipirkti rytinės kavos. Tik nepamirškite įkelti į story kokią kavą ir su kuo gėrėte! Nuotraukos, parodančios pasaulį tam tikru tobulu kampu, užvaldė visus medijos kanalus. Žmonės iš to susikūrė visą savo gyvenimą, karjerą; tapo influenceriais. O gal tiksliau būtų vadinti iliuzionistais? Juk parduodama iliuzija. Apmulkinamos žiūrovų akys, o patys žiūrovai to net nesupranta ir aikčioja iš susižavėjimo. Kokį naują triuką parodys mums šiandien… Ir stebina influenceriai nesusipratusius žmogelius, priverčia juos jaustis prastesniais, nelaimingais, nieko vertais tokiame idealiame pasaulyje. Žmonės pakliuvę į tokias pinkles yra priversti patys fake‘inti savo gyvenimus, jei nori prisitaikyti prie tokio pasaulio, arba atsiskirti. Vienatvė. Tai yra kas laukia abejais atvejais. Pirmu atveju žmogus jaučiasi vienišas tarp netikrų tokių pat fake gyvenimo draugų. Antru atveju lieka mažumoje nesusipratusiųjų, nesugebėjusių kasdien vaidinti ir kurti idealaus gyvenimo pasakos. Kamuojamas gėdos ir nusivylimo savimi toks žmogus gali užsidaryti savo pasaulyje ir nebeprisileisti kitų žmonių. Dažnai jo laukia kasdienė kančia.
Kiekvienam iš mūsų būtinai reikia ryšio su kitu žmogumi. Pagal evoliuciją esame socialūs padarai, gyvenantys grupėmis ir kuriantys naudingus ryšius su bendruomene. Vienišumo jausmas smegenyse skatina įprastų skausmo hormonų ir mediatorių gamybą, todėl žmogus jaučia tokį pat kaip fizinis skausmą. Taip pat panašiai yra paveikiamos ir kitos organizmo funkcijos, imuninė sistema – žmogus silpsta. O kur dar psichikos sveikatos problemos… Vienatvė gali sukelti depresiją, nerimą, miego problemas ir taip paskatinti žmones savižudybei. Todėl mums net ir šiuolaikiniame technologijų pasaulyje reikia prasmingo, pasitikėjimu pagrįsto, ryšio.
Natūraliai kyla klausimas, kaip tokį dabar surasti? Kaip pasitikėti žmonėmis, meluojančiais kasdien sau ir visam pasauliui? Akivaizdu, kad labai sunku. Taigi, išmokstame gyventi niekuo nepasitikėdami, slėpdami savo tikruosius jausmus ir ketinimus, savo baimes ir nuogąstavimus. Žmogaus smegenys pasižymi dideliu neuroplastiškumu, jos leidžia mums prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos sąlygų, tačiau ar taip gyvendami kada nors dar būsime nuoširdžiai laimingais..? Abejotina, greičiausiai lauks vizitas pas psichoterapeutą. Vienintelį žmogų, kuriam galima atvirai papasakoti viską ir tikėtis sulaukti supratimo, o ne pasmerkimo. Ach, kokie atėjo laikai… Už nuoširdų bendravimą tenka susimokėti ir apsaugoti jį Hipokrato priesaika.
Taigi, jei gyvenimo kelyje pavyksta sutikti tikrų draugų, turime dėkoti likimui ir juos vertinti. Pagrindinis išsigelbėjimas iš vienatvės gniaužtų ir kelias į harmoningą gyvenimą – nuoširdus, atviras ryšys tarp dviejų žmonių.