Pralaimėjimas – tai pažeminimas
Tokie žmonės įpratę lyginti save su kitais. Pralaimėjimas jiems aiškus įrodymas, kad jis kvailesnis, silpnesnis, menkesnis. Vidutinių gabumų, su geresniais vaikais nuolat lyginamas, tik už pasiekimus giriamas ir už nesėkmes pajuokiamas vaikas greitai pajunta, kad vertas tik tiek, kiek jo pasiekimai, o teisingumas, padorumas, garbė yra antraeiliai dalykai. Meilės stokojantis vaikas darys viską, kad gautų geriausią įvertinimą, pagyrimą, prizą, ir nesvarbu kokiu būdu. Svarbu rezultatas - pažymys, diplomas, vėliau pareigos, mokslo laipsnis, postas.
Toks žmogus vengs veiklos, kur sėkmė nėra garantuota, nes bijos pralaimėti ir dar kartą pasijusti menkesniu už kitus. Kopimas karjeros laiptais prisitaikant, laviruojant, panaudojant ryšius, intrigėles – tai pralošti sąžiningoj kovoj bijančio kelias. Arba dėl pirmų nesėkmių užsisklęsti, atstumti sėkmingus draugus, rasti pasiteisinimą. „Buvo toks perspektyvus...“ ir jei ne liga, alkoholis, likimas, galėjo nueiti labai toli, – girdėsime kalbant apie tokius. O jie tiesiog nemokėjo pralaimėti.
Pralaimėjimas – tai netobulumo įrodymas
Visi tėvai nori, kad jų vaikas būtų gabus, sėkmingas, laimingas. Visi nori matyti pavyzdingus visuomenės vedlius, politikus, valstybės vadovus. Kai reikalavimų kartelė užkeliama labai aukštai, kai reikalaujama būti tobulu, nereikšmingas pralaimėjimas gali būti labai skaudus. Jei tėvai buvo per daug ambicingi, per daug reikalavo, skatino būti tik geriausiu bet kokia kaina, neatleisdavo klaidų, praryti pralaimėjimą ypač sunku. Baimė prarasti tobulą įvaizdį, pasirodyti tokiu pat, kaip visi, tokiems žmonėms reiškia kristi veidu į purvą. Lengviausia išeitis – suversti kaltę kitiems ir taip išsilaikyti balne.
Pripažinti savo silpnybes, trūkumus ir klaidas gali brandus, praėjęs gan ilgą saviugdos kelią žmogus, tikroviškai vertinantis save, kitus ir aplinkybes. Toks žmogus nepraras pasitikėjimo pralaimėjęs šaškių partiją ir nepasijus kvailiu pralaimėjęs „durnių“. Visų pirma jis lygins save su savimi ir džiaugsis kiekvienu žingsniu į priekį.
Pralaimėjimas – tai kontrolės praradimas
Iš vaikystės atsineštas nesaugumo jausmas, nepasitikėjimas gyvenimu, gali paskatinti gintis nuo bauginančio pasaulio, laikantis gerai išmoktų taisyklių: „gerai mokykis ir gausi gerą darbą“, „vykdyk nurodymus ir gausi paaukštinimą“, „sveikai maitinkis ir nesusirgsi“ ir pan. Gyvenimas pagal taisykles nuramina ir suteikia saugumo pojūtį, įsitikinimą, kad gyvenime viską galima ir reikia kontroliuoti.
Pralaimėjimas kaskart primena, kad pasaulis nevaldomas ir taisyklės neužtikrina gyvenimo sėkmės. Tai griauna trapų saugumo jausmą, gąsdina. Toks žmogus stengsis prisiglausti po saugiu sparneliu, tapt uoliu vykdytoju, paraidžiui laikytis taisyklių, nedaryti nieko neatsiklausus arba užgrobti kuo daugiau įtakos ir kontroliuoti visus. Giliai tūnančios vaikystės baimės neleis pasitikėti kitais, ryžtis esminėms permainoms, atskleisti kūrybines galias.
„Tikri vyrai“ nepralaimi
Vyrai kur kas dažniau nemoka pralaimėti. Jie turi apsaugoti šeimą, bendruomenę, išvyti priešą, apginti savus. „Būk vyras, nepasiduok“, „vyrai neverkia“, „rėžk atgal“ – tai „tikro vyro“ pamokymai mažam berniukui. Jie nukreipiami rungtis, pirmauti ir nugalėti. Mergaitės mokamos romumo, santūrumo, švelnumo – to, kas vėliau padės atsiskleisti jų prigimčiai.
Abejojantis savo vyriškumu liguistai reaguos į kritiką, nenusileis, demonstruos jėgą, sieks revanšo, o ne ramiai susitelks į tolesnę veiklą. Neabejojančiam savo jėga kitiems to įrodinėti nereikia. Subrendusi asmenybė visų pirma lygins save su savimi, džiaugsis kiekviena pažanga ir tobulės visą gyvenimą. Pralaimėjimas rimtam priešininkui nedideliu skirtumu jam reikš didelę asmeninę pergalę, gauta patirtis taps gera pamoka. Jis nebijos iššūkių, drąsių sprendimų ir naujų pralaimėjimų. Jis sugebės iš jų pasimokyti, pakilti ir eiti toliau.
Laimė ir laimėjimas
Mąstymas veikia kalbą, kalba – mąstymą. Lietuvių kalboje laimė ir laimėjimas turi beveik vienodą šaknį. Gal todėl laimingais jaučiamės tik ką nors nurungę, pasiekę, nugalėję. Gal žodyje užkoduota prasmė neleidžia džiaugtis gražia akimirka, artimųjų ramia santarve, darant paprastus, bet svarbius darbus.
Įtraukianti veikla maloni pati savaime, todėl pralaimėti nemokantis žmogus – tai žmogus, nemokantis džiaugtis pačia veiklos eiga. Norėdamas būti tik pirmas ir visada pranašesnis už kitus, jis neturės tikrų draugų, taps pavydus ir silpnas. Jis sieks laimėti nesirenkant priemonių, nepripažins savo klaidų, užsispyręs laikysis klaidingų nuostatų, nes bijos pasirodyti menkesnis, klystantis, nevyriškas. Tai baimių, nepasitikėjimo, netikrumo kupinas žmogus, audringa reakcija besiginantis nuo jį patį kamuojančių baubų.
„Sėkmė yra ėjimas nuo vienos nesėkmės prie kitos, neprarandant entuziazmo“ – sakė V. Čerčilis, puikiai mokėjęs ir laimėti, ir pralaimėti.