Jaučiu, kad savęs gerai nepažįstu ir bijau, kad mano pamąstymai „visai norėčiau tą ir tą studijuoti, tas ir tas būti“ tėra įsivaizdavimas, jausmas, kad neturiu realaus suvokimo apie savęs tinkamumą vienai ar kitai sričiai ir tą sritį pabandžiusi galiu skaudžiai savimi nusivilti. Kodėl taip yra? Gal su manimi kažkas negerai? Sutrikęs “aš“ vaizdas ar panašiai? Ir kaip save geriau pažinti? Kaip man atrasti save, savo pašaukimą?
Rasuolė
Pataria integralinio neuroprogramavimo psichoterapeutė Linga Švanienė
Atsakymas: Labas, Rasuole, su tavimi viskas tvarkoje ir netgi daugiau nei tvarkoje. Klausimas „Koks aš esu ir ko noriu gyvenime?“ tikrai aktualus ne tik mokykliniame amžiuje, bet visą gyvenimą, jei tik žmogus nepadeda taško. Ir tai sakau tau aš, kuri pragyveno daugiau nei dvigubai nei tu. Ir taško dar nepadėjau (tikiuosi, supranti, apie ką ši metafora).
Pasidomėjau statistika. Tik įsivaizduok, kad savo pašaukimą rado ir tikrai savo mėgstamą darbą dirba tik 1-3 procentai visų dirbančiųjų. Tai reiškia, kad iš šimto vienas, geriausiu atveju du, trys žmonės į darbą eina kaip į šventę. Ir tai, tikriausiai, ne kas dieną. Nes kiekvienas darbas turi ir rutininę pusę, be kurios tiesiog neįmanoma apsieiti. Bet tai atperka kita, kūrybinė veiklos pusė, ir rutina tampa nebe tokia reikšminga ir slegianti.
O didžioji dauguma žmonių, kaip ir aš didžiąją pragyvento gyvenimo dalį, dirba ne iš pašaukimo, o dėl kitų priežasčių: kad uždirbtų pinigus pragyvenimui, kad užpildytų laiką daugiau ar mažiau prasminga veikla, kad jaustųsi reikalingi ir pan. Ir tai nereiškia, kad visi jie visą laiką dirba sukandę dantis, prievartaudami save. Bet kuriame darbe galima rasti prasmę, savo veikla ir mintimis jį kilstelti iki intencinio ar prasminio lygio. Ką tai reiškia?
Papasakosiu tau, Rasuole, seną padavimą apie tris akmenskaldžius, kurių praeivis paklausė, ką jie daro.
Pirmasis jų piktai burbtelėjo:
– Skaldau tuos prakeiktus akmenis.
Antrasis paaiškino:
– Uždirbu duoną sau ir savo šeimai.
O trečiasis atsakė:
– Statau šventovę!
Matai, Rasuole, visa trijulė darė lygiai tuos pačius veiksmus, tačiau kiekvienas atskirai savo darbui suteikė visai kitokią prasmę. Kaip manai, kuriam iš akmenskaldžių dirbti buvo malonu?
Kalbėdama apie darbo ir pomėgio santykį negaliu neprisiminti rusų gydytojo, kuris labiau žinomas kaip rašytojas, – Antono Čechovo gyvenimo. Jis nesižavėjo savo mediko darbu, tačiau jį dirbo sąžiningai. Darė viską, kas geriausia jo pacientams, ir buvo puikus gydytojas. Tačiau visą laiką jis jautė, kad jo pašaukimas – rašytojo darbas, kuris vargu ar būtų galėjęs pakankamai aprūpinti rašytojo finansinius poreikius. Savo ruožtu gydytojo profesija A.Čechovui pateikė daug medžiagos kūrybai. Tai vienas iš pavyzdžių, kad galima sėkmingai derinti nemėgstamą darbą su pašaukimu.
Iš kitos pusės, Rasuole, niekada nežinosi, ar darbas kuris patinka tau dvidešimtmetei, vis dar taip pat patiks, kai būsi keturiasdešimties ar perkopsi į šeštą dešimtmetį. Vargu. Tad gal verčiau ieškoti to, kas „veža“ dabar, o ateitį palikti ateičiai… Galimas dalykas, kad ilgainiui net tariamai akli ieškojimai išsidėstys į gana logišką savęs ir savo pašaukimo ieškojimo seką. Ir tu suprasi, kad kiekvienas žingsnis, kurio prasmės tuo metu nesugebėjai įvertinti, kažkaip kryptingai vedė į kažkokį reikšmingesnį aukštesnį tikslą.
Kaip pavyzdį pateiksiu savo ieškojimus. Po mokyklos baigiau rusų kalbą ir literatūrą. Paskui mokiausi ikimokyklinės pedagogikos ir psichologijos. Teko dirbti darbus ir pagal išsilavinimą, ir nesusijusius su juo. Vėliau įgijau psichologo specialybę ir integralinio neuroprogramavimo specializaciją. Ir tik dabar per laiko atstumą pastebiu, kad lyg nematoma ranka mane kreipė ir vedė reikiamu keliu.
Turėjau gerai išmokti rusų kalbą ne tik tam, kad laisvai originalo kalba skaityčiau A. Puškiną, bet ir kad vėliau galėčiau mokytis pas prof. S. Kovaliovą. Literatūros studijavimas dabar padeda man rašyti atsakymus į skaitytojų klausimus. Ikimokyklinės psichologijos studijos padeda psichoterapiniame darbe su vaikais. O ir darbinė bei gyvenimo patirtis subrandino ir padeda geriau suprasti bet kokio amžiaus klientus.
Net ir dabar, kai suprantu, jog jau radau savo pašaukimą, nestoviu vietoje, o dedu pastangas tolesnio tobulėjimo, augimo kryptimis. Dabar jau žinau, kad išeiti į savo pašaukimą galėjau kur kas anksčiau, jei nebūčiau tiek dvejojusi ir bijojusi. Todėl ir norėtųsi visiems abejojantiems palinkėti drąsos ir ryžto pasikeitimams.
Kas galėtų padėti atpažinti, ar ta veikla, kuri mane vilioja, tikrai yra mano? Atsakyk į du klausimus:
1. Ar tai darytum, jeigu žinotum, kad turi šiai veiklai visus reikiamus gabumus?
2. Ar tai darytum, jei reikėtų primokėti už galimybę užsiimti šia veikla?
Jei abu atsakymai – taip, labai didelė tikimybė, kad tai tavo pašaukimas.
Tikiuosi, Rasuole, kad mano pasakojimas suteiks tau drąsos eiti, bandyti, ieškoti, klysti, keltis ir vėl eiti. Darbas nėra ir nebus visas tavo gyvenimas. Jį galima sąžiningai dirbti arba pakeisti. Svarbu išlikti savo pašaukimo ieškojime. Sek paskui savo spindulį ir ilgainiui pasieksi Šviesos šaltinį. Sėkmės!