Kaip pasakyti NE ir nesijausti kaltam

Kaip jūs reaguojate į nervingą moteriškę, alkūnėmis prasibrovusią į priekį eilės ir apsimetančią, kad nieko neįvyko? Ar į gretimo skyriaus kolegą aukštesnėse pareigose, kuris penktadienio popietę numetė ant jūsų neva jums priklausančią užduotį, o pats išskubėjo namo? Paprastai toks aplinkinių elgesys mums sukelia elementariausią pyktį, tačiau ilgainiui supranti, kad ši emocija tokių situacijų išspręsti tikrai nepadeda.

Apie tai, kaip įveikti įvairius žmonių manipuliacijos būdus ir apginti savo norus dr. Manuelio Smitho knygos „Kaip pasakyti NE ir nesijausti kaltam“ pristatyme diskutavo psichoterapeutas Gintaras Chomentauskas ir Žmogaus studijų centro mokymų padalinio direktorė, psichologijos mokslų daktarė Edita Dereškevičiūtė.

Kas yra asertyvumas arba atkaklus elgesys

„Kalbant apie atkaklumą iš mokslinės pusės - tai yra elgesys tam tikrose tarpasmeninio bendravimo situacijose, kai mums svarbu apginti ir įtvirtinti savo teises, norus, tikslus poreikius. Taip pat kalbame apie elgesį, kai kiti mus užsipuola, pradeda kaltinti nepagrįstai, reikalauti tam tikrų dalykų, kurie, mūsų galva, mums gal ir nepriklausytų. Arba kai kiti nepalieka mums erdvės, nutraukia mus kalbant, neleidžia pasisakyti, kai kita pusė elgiasi su mumis nepagarbiai, žeminančiai, nemaloniai“,- atkaklumo sampratą aiškino Edita Dereškevičiūtė.

Anot psichologės, dažniausiai tokiose situacijose mes kalbame apie įsijungiantį instinktą pulti ir atsakyti taip pat arba instinktą bėgti, slėptis. Tačiau nei puolimas, nei gynimasis iš esmės nepadeda mums išspręsti tarpusavio santykių problemų, nes kita pusė taip pat, kadangi yra santykyje su mumis, turi tam tikrų tikslų ir siekių. Kaip trečiasis kelias ir alternatyva gali būti dr. Manuelio Smitho siūlomas atkaklus elgesys.

Kuo skiriasi atkaklus elgesys nuo agresyvaus?

Čia yra mano vieta ir aš iš šitos vietos nepasitrauksiu – tai yra atkaklus elgesys. Koks gi skirtumas tarp atkaklumo ir agresyvumo? Nes agresyvūs žmonės tarsi irgi elgiasi panašiai?

„Esminis skirtumas yra tas, kad agresyviam žmogui nerūpi, kaip yra kitam, jam svarbiausia yra gauti tai, kas jam neva priklauso, lipant per galvas, žeminant ir menkinant kitą, nepagarbiai. Atkaklus elgesys sako: aš nesitrauksiu iš savo vietos, bet darau tai pagarbiai ir neprovokuodamas bei neeskaluodamas kito asmens agresijos, nežemindamas ir nemenkindamas jo, bet tiesiog surasdamas būdą, kaip gauti man svarbius dalykus“,- pabrėžė dr. E. Dereškevičiūtė.

Trumpiau tariant, agresyvų ir atkaklų elgesį skiria pagarbos dimensija. Tai yra apie tai, kad aš sau leidžiu, suteikiu teisę tenkinti savo poreikius ir norus ir esu ne mažiau geras nei kitas asmuo. Iš esmės mes kalbame apie lygiavertį santykį.

Psichoterapeuto Gintaro Chomentausko teigimu, atkaklus elgesys yra apie žinojimą ko nori ir daugeliu atvejų - apie drąsą. Jeigu aš nežinau ko noriu arba manau, kad mano norai yra nelabai teisingi, aš nelabai galiu būti atkaklus. Be to, egzistuoja tikrai dideli kultūriniai šio supratimo skirtumai. „Nuvažiuoji į JAV, nueini į svečius ir tavęs klausia, ar nori ko nors užkąsti. Sakai: „Ne“ - ir neduoda. Lietuvoje priešingai – jeigu sakai „Ne“, pasiūlys dar bent penkiolika kartų ir galiausiai pavalgyti tikrai gausi. Bet jeigu į amerikiečių šeimą ateini alkanas ir klausi: „Gal turit ko nors užkrimsti?“ - tai yra visiškai normalus klausimas, nes gali nueiti į šaldytuvą ir pasiieškoti. O mes tai suvoktume kaip didelį įžeidimą“,- pavyzdį pateikia G. Chomentauskas.

Anot psichoterapeuto, mūsų kultūroje visumoje deklaruoti savo poreikius, norus ir būseną yra labai neįprasta. Todėl kalbant apie atkaklumą, pats tas reiškinys tampa kaip kažkas naujo, kaip galimybė pasakyti kažką, ką aš galvoju, kas man nepatinka, išsireikalauti, kas man priklauso kaip žmogui pagal įstatymą ar kaip nors kitaip. Lietuviui tai atrodo ne tik nekuklu, bet netgi įžūlu. Kitaip tariant, mes turime dvigubą santykį su atkaklumu ir savo tikslų siekimu.

Antras dalykas - tai drąsa. Dėdami ant svarstyklių savo ir kito žmogaus poreikį neturime tiek drąsos deklaruoti, kad mes lygiai tiek pat vertingi kaip ir kitas. Didelę įtaką tam turi mūsų auklėjimas, kadangi buvome mokomi, kad mūsų poreikiai turi būti paskutiniai. Visgi kalbant apie atkaklumą, abu pašnekovai pabrėžia - jis neneigia kitos pusės norų, tačiau suteikia drąsos ir laisvės pasiimti tai, kas priklauso tau.

Kodėl mes nesielgiame atkakliai?

Jeigu atkaklus elgesys yra toks gėris, kodėl mes taip nesielgiame? Anot G. Chomentausko, tai susiję su žema mūsų saviverte.

„Daugelis iš mūsų sieja savęs vertinimą su kitais. Mums labai rūpi kitiems patikti, mums labai norėtųsi, kad mus mylėtų ir įvertintų. Atitinkamai kiekvienas veiksmas, kai aš siekiu savo norų ir poreikių, jeigu sieju savo vertinimą su jūsų vertinimu, man yra egzistencinis išbandymas. Nes o jei jums nepatiks tai, ką aš darau? O jeigu mes susipyksime? O jeigu jūsų kitokia nuomonė šituo klausimu? Jeigu jums pasakys: „O kodėl tu iškeli save virš manęs?“, tai jūs imsite jaustis labai blogai, nes tie kiti jums yra labai svarbūs“,- vardija psichoterapeutas.

G. Chomentausko teigimu, neatkaklūs žmonės dažniausiai yra labai geri žmonės. Būti šalia jų yra labai gera, nes tiesiog naudinga. Tačiau pačiam žmogui, kuris nėra atkaklus ir savarankiškas savo vertinimuose, gyvenimas yra tikra kančia. Nes jis įtikti turi viršininkui, vyrui, vaikams, kaimynams, kolegoms ir tą sąrašą galima tęsti be galo.

„Žmogus, kuris negali postuluoti savo vertės nepriklausomai nuo kitų žmonių vertinimų, nuolat žvalgosi kaip zuikelis, ką kiti apie jį galvoja, ką kiti apie jį pasakys, kaip padaryti kažką, kad niekam neužkliūtum. Bet mes gerai žinome, kad taip nebūna – vis tiek visiems neįtiksi. Todėl tas mūsų siekis savo vertę sieti su kitais mums yra pragaištingas, nes neleidžia mums gyventi gero savo gyvenimo nepriklausomai nuo kitų žmonių“,- savivertės stokos kliuvinius aiškina specialistas.

Nesugebėdami pasipriešinti kitų žmonių daromam spaudimui, mes darome labai daug, nes nuolat jaučiamės dėl ko nors kalti. Taip susikuria nesibaigiantis problemų ratas.

Kaip pasakyti NE, kad skambėtų ne taip baisiai? „Su mieliausiu noru, bet...“Galėčiau, bet šiuo metu negaliu“, „Būtų įdomu, bet šiuo metu esu užsiėmęs svarbesniais reikalais“. „Tokių išsisukinėjimų galime rasti ir daugiau, tačiau kalba ne apie tai. Kai grįžę namo mes norime pabūti vieni ir nieko neveikti, nes esame pavargę, o kažkas reikalauja barščių, mes galime pasakyti, kad turime teisę pasirūpinti savimi ir savo būsena lygiai taip pat, kaip ir kiti, nes esame vienodai svarbūs. Asertyvumas yra apie tai – kiekvienas turime savo erdvę. Kiekvienas mes turime savo poreikius, kurie yra ne mažiau reikšmingi negu kitų. Kiekvienas turime savo tikslus. Gal tau mano tikslai nepatinka, bet, nežiūrint to, man jie patinka“,- drąsino G. Chomentauskas.

Ar įmanomas kompromisas?

Atkaklus elgesys siūlo sąmoningą pasirinkimą – kada aš atstovauju savo pagrįstą teisę ir pagrįstus poreikius, o kada sakau – tiek to, šį kartą nusileisiu, bet tik tuo atveju, jei nesijausiu nuskriaustas ir išnaudojamas.

„Kalbant apie atkaklų elgesį, kompromisas yra įmanomas, jei jis nežeidžia tavo savigarbos, tu nesijauti nusižeminęs kažką darydamas. Bėda yra tada, kai tu pasiduoti kito žmogaus spaudimui, reikalavimui ir darai tai, ko ne tik nenori, bet tave tai netgi žeidžia. Jeigu aš manau, kad kitas mane išnaudoja, tad kodėl turėčiau viena tvarkyti kambarius, kai kita pusė nieko nedaro? O jeigu aš galvoju, „Na, gerai, sutvarkysiu kambarius - tuo pačiu pajudėsiu, man smagu“ – tuomet viskas gerai“,- aiškina dr. E. Dereškevičiūtė.

Anot pranešėjų, atkaklus elgesys visą laiką sako: iškelk sau klausimą, ko tu nori, ko sieki ir ko tikrai nenori. Ir jeigu tas noras yra apie tai, kad aš noriu apginti sau svarbius dalykus, bet tuo pačiu ir noriu išsaugoti santykius, nesukelti konflikto, tada vėl ieškau varianto, kaip galėčiau tai pasakyti. Ir vienu atveju, jeigu tai būtų agresyvus elgesys, aš sakyčiau – o kodėl visą laiką aš? O kodėl tu reikalauji? Kitu atveju tu kalbi ne apie kitą, o apie save: „Aš esu pavargusi ir nelabai noriu daryti vakarienę, bet jeigu tai darysim kartu, mielai prisijungsiu“.

Daktaro Manuelio Smitho, kuris yra klinikinis psichologas, dirbęs su psichinę negalią, fobijas, santykių problemų turinčiais pacientais, knygoje yra apstu pavyzdžių, kaip kartais neveikia ypatingai gilios analizės, o padeda tiesiog metodas, kaip korektiškai pasakyti, kas mums svarbu ir ko mums norisi, ir tuo pačiu išlaikyti santykius.

Kam iš tiesų naudingi nuolankieji

Įdomus reiškinys – mums labai patinka žmonės, kurie yra nuolaidūs ir savęs neteigiantys, nes mums labai patogu su jais. Tie žmonės, kurie yra save teigiantys, yra labai sunkūs. Bet, anot G. Chomentausko, pasiekia, pakeičia, padaro kažką būtent pastarieji. Taigi atkaklumas nėra apie tai, kad žmogus būtinai turi patikti kitiems žmonėms. Dažniausiai jis nepatinka. Svarbu jums yra žinoti, kad jūs kitų žmonių iš tikrųjų neskriaudžiate, jūs teigiate save, savo norą, savo poreikius, kurie niekaip neskriaudžia kito žmogaus galimybių įgyvendinti savo sumanymų. Taigi ta riba iš vienos pusės yra ryški, bet išoriškai gali būti sunkokai pastebima.

Žmonės mėgsta klijuoti etiketes, tad psichoterapeutas pataria nenustebti, jei vieną kartą atkaklų elgesį dvasininkai pavadins puikybe, o psichologai – narcisizmu. „Jūs žinote, ko jūs siekiate, kuo esate vertingas, už ką pats save vertinate, žinote savo norus ir poreikius ir tai, kad nelendate į svetimą daržą – ten, kur jums nepriklauso. Ir ta prasme galite būti ramus, kaip kas jus bevadintų ar ką beklijuotų. Šiuo atveju tai yra žmogaus elgesys, jo pasirinkimas, kaip jis įtvirtina save pasaulyje“,- teigia G. Chomentauskas.

Ir jeigu šiandien jums dar sunku pasakyti NE per galvą lipančiam kolegai, dr. Manuelis Smithas drąsina – tai yra elgesys, kurio galima išmokti. Ir tai yra optimistiškas požiūris, nes jis sako: tu gali, viskas tavo rankose. Mes turime teises ir savo svajones, ir kokios kliūtys mums prieš nosį nebūtų statomos ar beiškiltų, mes galime jas įveikti.