10 m. berniukas sutrikęs suka akis, kol jo tėtušis aptarinėja su draugu vaiką, vertina ir komentuoja jo gyvenimą.
Tapusi tokios scenos liudininke susimąsčiau, kad mokymuose dažnai iškyla skausmingų, peržengtų, atrofuotų ribų tema, o daug moterų iš principo nesupranta, kokios gi tos svarbios ribos? Kalbu apie moteris, nes jas geriau pažįstu pagal vidines reakcijas. Vyrams tai irgi būdinga, bet, mano nuomone, jie vengia šios temos.
Suprantama, kad traumos – iš vaikystės, kai tėvai pažeidinėja vaiko asmeninę erdvę (nes dažniausiai patys nežino, kas tai yra), o paskui užauga žmonės su pažeista teise į savo erdvę, be teisės pabūti vieniems ir gyventi sau. Pamenu, kaip piktinosi mano mama po pirmos kelionės į JAV 1992 m. amerikiečių nesvetingumu – neva, kas per žmonės, į svečius kviesti neskuba, laiko atstumą. O mes – atvažiavo svečiai, prašom miegoti į šeimininkų miegamąjį. Pasiimsime laisvadienių, kad palinksmintume, pinigų pasiskolinsime, kad stalas lūžtų nuo valgių.
Tiesa, už tokio svetingumo slypi tikėjimasis dėkingumo ir „atgalinio ryšio“, nuoskaudos ir kaltinimai nedėkingumu. Ribų peržengimas – sovietinių laikų virusas: įlipu į lėktuvą Kijevas–Maskva ir jaučiu iš nugaros kažkieno putlią krūtinę, kaip senais laikais eilėje prie duonos.
Kuo pavojingas ribų nejautimas?
Visų pirma, apsunkina kontaktą su savimi – jei nėra mano ribų, prastai save jaučiu.
Antra, apsunkiną kontaktą su kitais – nejaučiu savo ribų, nejaučiu ir kitų žmonių ribų, tad arba visada jas pažeidinėju, arba bijau prieiti arčiau – o jei per arti prieisiu?
Santykiuose artumas pasidaro neįmanomas, nepažeidžiant balanso – tai tiesus kelias į priklausomybę ir savęs praradimą. Na, o kalbant apie vaikus – tai „būdas“ išauginti traumuotus žmones, kurie prastai save jaučia, yra pasirengę imtis atsakomybę, kuriems pakirpti kūrybinio potencialo ir laisvos saviraiškos sparnai.
Tipiniai pavyzdžiai, kaip tėvai pažeidžia ribas:
Kai tėvai aptarinėja asmeninius savo vaikų reikalus su giminaičiais, draugais, pažįstamais. Kai aptarinėja pažymius, elgesį prie žmonių, kai šaiposi, kalba apie baimes, problemas, kompleksus, vaiko ligas. Dažnai vaikai skausmingai reaguoja į šnekias mamytes, bet nemano, kad turi teisę prieštarauti, ir užsidaro savyje.
Kai tėvai aktyviai kišasi į vaikų gyvenimą su klausimais, patarimais apie juos pačius ir jų draugus.
Kai tėvai klausinėja vaikų draugus apie savo vaikus.
Kai tėvai reikalauja ataskaitos apie pasimatymą / vakarėlį, užduodami provokacinius klausimus.
Kai tėvai įkyriai perša pagalbą / maistą / patarimus ir pan.
Kai tėvai, vedini geriausių paskatų, daro ir sprendžia už vaikus tai, ką šie pajėgūs padaryti patys ir gali patys priimti sprendimą.
Kai tėvai elgiasi su vaiko daiktais kaip su savo – sprendžia, ką su jais daryti, išmeta, atiduoda ir pan. Net 2–3 m. vaikui padovanotas žaislas turi būti jo, vadinasi, jis sprendžia, ką su juo daryti.
Suprantama, prižiūrint tėvams, be fanatizmo, bet tai tinkamas laikas orientuoti vaikus į atsakomybę – tavo žaislas, tau ir spręsti, kokį vardą duoti, kur migdyti. Pametei? Ieškok, juk žaislas tavo, tu už jį atsakingas. Jei reikia pagalbos, paprašyk.
Kai tėvai apsinuogina prieš vaikus, kai vaikams daugiau nei 3 m. Šia tema reikėtų parašyti atskirą straipsnį, o dabar priminsiu apie Edipo kompleksus ir apie tai, kad perdėtas tėvų laisvumas šioje srityje vėliau sukelia vaikams seksualinio gyvenimo problemų.
Kai tėvai nepaklausę aprengia / nurengia vyresnius nei 3 m. vaikus. Pavyzdžiui, vaikų intravertų ribos gali būti griežtesnės, tad net prieš apkabinant vertėtų paklausti, ar galima.
Pabučiuoti? Visų ribos skirtingos. Be abejonės, labai svarbus psichologinis tipas. Depresyviam, šizoidiniam tipui ribos bus kitokios, jei poroje ar šiaip gyvenime susitinka du tokie žmonės, jiems bus nelengva susitarti šiuo klausimu.
Kaip atrodo ribų pažeidimas poroje iš moters pusės?
Iš tikrųjų, tai labai panašu į tėvų pažeidimus. Tad žinokite, kad kai jūs pasireiškiate vienu iš aukščiau išvardintų būdų, jūs automatiškai įlendate į „mamos“ kailį savo vyro atžvilgiu.
Drastiškas variantas – lindimas į svetimą telefoną, kompiuterį, kišenę, rankinę ir panašiai. Nepasitikėjimas dažnai gimdo norą tikrinti ir pažeisti partnerio ribas. Pasekmės porai – pražūtingos.
Švelnesnis variantas – dirsčiojimas į kompiuterį ar telefoną prie partnerio.
Priekabus kamantinėjimas: kur buvai, ką darei, kas dar ten buvo ir panašiai – mėginimai patekti į partnerio praeitį ir pateikti teises į jo praeitį.
Partnerio laiko ir erdvės pasisavinimas, tarsi jis iš tiesų priklauso jums, jei jau jūs susieti santykių.
Sprendimas už partnerį (pavyzdžiui, dėl bendrų planų).
Savarankiškas erdvės jūsų namuose organizavimas (jeigu gyvenate kartu).
Nepasitarus priimti sprendimai dėl bendrų, juo labiau, jo asmeninių reikalų.
Lūkesčiai dėl to, ką jūsų partneris „privalo“, turint omenyje jūsų santykių statusą (kartu – susižadėję – susituokėme – susilaukėme kūdikio – keli vaikai) – su kiekvienu žingsniu šių su vaidmenimis susijusių „skolų“ kaupiasi daugiau, visuomenė juos aktyviai palaiko, o moterys reiškia savo teises.
Vyrai tuo metu paprasčiausiai sabotuoja šį procesą, net jeigu išoriškai sutinka su tokiu ribų pažeidimu. Vyrams būdingi sabotažo metodai gerai žinomi, čia apie juos nekalbėsime.
Taigi, norint išspręsti ribų klausimą svarbu pradėti, žinoma, nuo savųjų. Kontakto su savimi atkūrimas, savo kūno jautimas, sąmoningumas, dėmesys savo poreikiams – visa tai yra pirmieji žingsniai ne tik savęs atradimo link, bet ir į harmoningus santykius su vyru ir su vaikais.