TRYLIKTAS Skyrius
Kovoti su savo kompleksais
Ten jie bus apimti klaiko –
tokio, kokio dar nėra buvę...
Biblija, Ps 53, 61
Kompleksas – tai skausmu virstanti abejonė.
Normalu abejoti savimi ir nebūti visiškai patenkintam visais savo bruožais. Tačiau kompleksas smarkiai pranoksta atsitiktinį nepasitenkinimą. Jis atsiranda, kai visos mintys, skausmingos ir įkyrios, nuolatinės ar itin dažnos, sutelkiamos į vieną savo kūno dalį, laikomą negražia, arba į savo asmenybės bruožą, laikomą nepatenkinamu ar neadekvačiu, ir kai tai trikdo gerą dvasinę savijautą ir socialinį elgesį. Nuo to kenčia savivertė, bet bloga būsena siejama vien su kompleksu.
Kompleksuojama dėl visko
Kompleksai labai dažni, labai įvairūs... Žurnalui Psychologies atlikta apklausa parodė, kad labiausiai abejojama dėl savo išsilavinimo (70 proc., iš jų 10 proc. abejoja „dažnai“), gebėjimo tiksliai reikšti mintis (69 proc.), intelektualinių gabumų (67 proc.), fizinės išvaizdos (54 proc.).
Galima sutelkti dėmesį ir į tai, kas negerai (bent mūsų manymu) mūsų išvaizdoje: esama kompleksų „turiu kažko per daug“ (riebalų, gyvaplaukių), „kažko trūksta“ (plaukų, ūgio, raumenų), dar vienas – „ne taip, kaip turėtų būti“ (oda, nosis, krūtys), galų gale kompleksas „tiksliai-nežinau-kas-bet-negerai“ (grakštumas, eisena) ir t.t. Apskritai nepasitenkinimas, susijęs su kūnu, yra labai svarbus savivertės destabilizavimo veiksnys.
Galima sutelkti dėmesį ir į įsivaizduojamus savo psichinių savybių trūkumus: išsilavinimo, protingumo, sumanumo (žmogus sumoja, ką vertėjo atsakyti, tik maždaug po dviejų valandų), charizmos ir t.t. stygių, galų gale susikoncentruoti į klastingą ir nekonkretų trūkumo numanymą, o tada ima kamuoti nevisavertiškumo kompleksas, kurį suaktyvina net menkniekis.
Tai tarsi universalus hiperreaktyvus gebėjimas kompleksuoti, jis gali veikti net tada, kai į mus nesitaiko kito žvilgsnis ir negresia vertinimas. Pavyzdžiui, kai imam žavėtis kito žmogaus geromis savybėmis, tučtuojau sukyla neigiamos mintys apie save: žmogus nepasitenkina vien žavėjimusi, bet lyginasi savo nenaudai ir priekaištauja sau, kad neprilygsta tam kitam.
Tokie nevisavertiškumo kompleksai yra neišsenkamas kančių šaltinis. Jie ne taip ryškiai išreikšti kaip atsiradusieji dėl fizinių priežasčių, bet kartais dar pražūtingesni. Jie liudija niūrų ir skausmingą įtikėjimą „savo nepakankamumu“.
Per grupinės terapijos užsiėmimus, kai nagrinėjam socialinio palyginimo ir neigiamų emocijų, kurias jis gali sukelti, problemą, man kartais tenka pacientams dėl to priekaištauti. Dauguma, stebėdami kitus grupės dalyvius, būna įsitikinę, kad yra negabiausi grupėje,– kai tai pastebi, nusišypso arba kitaip reaguoja. Tad kiekvienas, net tie, kuriais kiti žavisi, jaučiasi žemesnis už kitus...
Tikriausiai tai parodo, kad nevisavertiškumo jausmas ir absurdiškas, ir beprasmis. Be to, dirbant tenka susidurti ir su polinkiu idealizuoti grupės psichoterapeutus, gydytojus, psichologus, slaugytojas, kurie pacientams, palyginti su savimi, atrodo „laisvai besijaučiantys“. Dar kartą jiems primenam, kad niekas nėra „aukštesnis“ už juos. Tiesiog yra žmonių, kurie geriau valdo tam tikrus įpročius, turi daugiau įgūdžių.
Savaime suprantama ir įprasta, kad psichoterapijos užsiėmimus vedantys psichoterapeutai atrodo laisvai besijaučiantys, bet tai jokiu būdu nėra jų pranašumo įrodymas. Santechnikas gerai jaučiasi dirbdamas savo darbą, štai ir viskas.
Psichoterapeutas kaip vairavimo mokytojas – jis ne Formulės-1 čempionas, bet praleido gana daug laiko prie automobilio vairo ir žino, kokių klaidų vengti ir kokius judesius šlifuoti, kad gerai vairuotum. Jeigu ir esama pranašumo, tai jį lemia patirtis ir konkrečių sričių įgūdžiai. Viso to galima išmokti ir įgyti, jei tik yra noro. Reikia tik laiko ir darbo. Ir nuspręsti, ar tai verta mūsų pastangų.
Savaime suprantama, kompleksai susiję su savivertės stygiumi apskritai. Kompleksą veikiau lemia ne galimas trūkumo buvimas (kartais tikras, kartais įsivaizduojamas), o įsitikinimas, kad kiti mato tik jį. Iš to kyla neigiamų pasekmių: vieni tokios pačios išvaizdos žmonės pasirodys su maudymosi kostiumėliu, o kiti ne; vieni tokio paties išsilavinimo žmonės išdrįs kalbėti per vakarienę, o kiti ne...
Taigi, komplekso objektas tėra mažytė su kompleksu susijusių problemų dalis... Kaip psichoterapeutui man teko gydyti labai žemo ūgio žmonių. Kai kurie dėl to labai kompleksavo, o kiti – ne, nors socialinis vertinimas stebinamai priklauso nuo ūgio.
Prisimenu 1,48 m ūgio pacientą, kuris su humoru pasakojo turintis prašyti pagalbos apsipirkdamas prekybos centre – jis prašydavo kitų pirkėjų nukelti prekes, padėtas ant jam per aukštų lentynų. Ir šitaip įveikė savo kompleksus. Ir dar smaginosi prašydamas pagalbos, jei įmanoma, jam patinkančių moterų. Jam patikdavo su jomis pašmaikštauti dėl ūgio: „Man labai patinka aukštos moterys!“ Dažniausiai viskas susiklostydavo kuo puikiausiai.
Kompleksai: ko reikia vengti
Kompleksai nėra menkas rūpestis, jie gali sukelti daug kančių. Pavyzdžiui, dismorfofobiją – taip psichiatrijoje vadinamas liguistas nepasitenkinimas savo fizine išvaizda.3 Kaip ir visas su saviverte susijusias problemas, kompleksus, kad ir kokios būtų jų ištakos, didina ir nuolatiniais paverčia nusiteikimas paklusti ir pasiduoti baimėms, kylančioms dėl nepasitenkinimo savimi.
Tad reikia priešintis viskam, kas stiprina kompleksą:
paklusti kompleksui, tai yra vengti kitų žvilgsnių ar vertinimų, kad nebūtų progų atskleisti tariamą trūkumą: nekalbėti, kad niekas nepastebėtų išsilavinimo spragų, nesirodyti su maudymosi kostiumėliu ir pan.;
rodytis tik tada, kai kompleksas bus „kompensuotas ir valdomas“: kalbėti tik tomis temomis, kuriomis pasisakyta seniau, eiti į viešumą tik su makiažu, dėvėti batus vien paaukštinta pakulne ar peruką;
aukoti savo laisvę ar orumą, kad būtum priimtas kitų: daug žmonių atpirkimo ožio likimą pasirinko dėl kompleksų ir baimės būti atstumtiems. Todėl šie žmonės pasirengę viskam, kad tik kiti juos priimtų, net kęsti patyčias ir pažeminimus. Tai vienas iš gausių priklausomybės arba paklusimo elgesį palaikančių šaltinių bendravimo, sekso ir kitose srityse.
Kompleksai: kas padeda
Nėra to vienintelio vaisto, kuris galutinai išgydytų kompleksus, bet yra būdų, kurie, taikomi išvien, pamažu privers kompleksą atsitraukti ar bent neleis reikštis sunkiausia forma:
Stengtis suprasti, iš kur kyla mūsų kompleksai. Gal vyravo apskritai nuvertinanti auklėjimo atmosfera, nors ir nebuvo to siekiama? Žeminančios tėvų kalbos? Tėvų kompleksai? Švelnumo stoka? Gyvenimo įvykiai? Ar patyrėte atstūmimą parodęs tai, ko gėdijatės? Jei taip, ar tas patyrimas perkeltinas į kitą laiką, po daugelio metų? Bendraujant su kitais žmonėmis? Ar tebeveikia bendraujant su dabartinės aplinkos žmonėmis?
Stebėti kitus: matyti, kad panašūs „trūkumai“ nekliudo kitiems gyventi laisvai. Stengtis pastebėti, kaip jie gyvena turėdami trūkumų ir nesistengdami žūtbūt jų slėpti. Suvokti, kad laisvė, kurią jie sau suteikė įveikę savo ribas, yra ne tik sėkmė, bet ir jų taikomų psichikos bei elgesio nuostatų, kurias čia aptariame, rezultatas.
Kalbėtis su kitais: kompleksai minta gėda ir atsiskyrimu. Kalbėjimas apie juos su artimais žmonėmis gal ir nepadeda jų atsikratyti, bet susilpnina. O ką, jei kiti sako: „Aš taip pat turiu kompleksų“? Išklausyti juos, kalbinti, klausinėti. O ne užsidaryti kaip austrei kiaute ir galvoti sau: „Jie nieko nesuprato, jie nė nenutuokia, kad man kompleksai ėda gyvenimą ir mane paralyžiuoja.“
Net jei esate teisus, kokia bus nauda iš jūsų susierzinimo ir užsidarymo?
Atidžiau klausyti kitų nuomonės, kai sakoma, kad jums nėra ko taip smarkiai abejoti. Nors dažnai kompleksuoti žmonės galvoja: „Žinau, kad kitiems atrodo viskas gerai. Bet nepasitenkinimas kyla iš manęs“, pasistengti nuolatos prisiminti pozityvius aplinkinių atsiliepimus yra naudinga.
Kovoti su „komplekso paranoja“: ne, ne visos nesėkmės kyla dėl mums kompleksus keliančių trūkumų, ne visi į mus nukreipti žvilgsniai ieško mūsų silpnybių. Kartais kompleksai tokie stiprūs, kad atrodo esantys visų mūsų sunkumų priežastis...
Atlikti akistatos eksperimentą – tai geriausias būdas pamažu išnaikinti kompleksus. Iš lėto kurti situaciją, kurioje mums gėda, ir be jokios prievartos prieš save žingsnis po žingsnio ją išgyventi – šitaip ima veikti laipsniški emocinį atsaką slopinantys mechanizmai ir lengviau atmesti su kompleksu susijusias mintis („Visi mato, tai siaubinga, aš apgailėtinai juokingas...“).
Plėsti požiūrį į save: matyti save kaip visumą, plačiau žiūrėti į save, nesusimenkinti vien iki silpnybių, ribų, trūkumų. Nesusitelkti į tai, ko trūksta. Prisiminti, kad nesam vien iš daugybės trūkumų! Pačiais sunkiausiais kompleksų pasireiškimo atvejais, pavyzdžiui, tokiais, kurie paskatina mitybos sutrikimus – bulimiją ar anoreksiją, – buvo įrodyta, kad žmogus, apsėstas minčių apie tariamai negražią kūno dalį, beveik neįstengia matyti viso kūno harmonijos, o „normalūs“ žmonės elgiasi priešingai4.
Estetinė chirurgija „gydo“ kompleksus tik jei keičia elgesį...
Šiandien daug žmonių kreipiasi į estetinės chirurgijos (apsukriai pervadintos „plastine“ – tai neutralesnė ir santūresnė formuluotė) specialistus. Galimas dalykas, kad artimiausiu laiku jų nuolat daugės, nes gerinti kūno įvaizdį skatina socialinis spaudimas.
Kad ir kaip būtų keista, nėra aiškių duomenų, kurie rodytų, ar ilgam ši chirurgija pagerina psichologinę savijautą ir savivertę.
Keletas tyrimų – daugiau teigiamų – buvo atlikta Amerikos plastikos chirurgų asociacijų ir paremti jų fondų, o tai jau didelė bėda5. Ypač žinant, kokia „rankomis pasiūto grožio“ rinka – vien Jungtinėse Valstijose atlikta 11,9 milijono operacijų, ir tai tik 2004 metais.6
Estetinė chirurgija šalina fizinius trūkumus, bet ar gali keisti elgesį?
Žinome, kad turint kompleksų svarbu prisiversti bendrauti su kitais, užuot užsisklendus savyje. Kompleksai skatina užsisklęsti, užsisklendimas stiprina kompleksą, nes kliudo pasitikrinti, kiek jis įsigalėjęs, ir įsitikinti, kad kiti gali mus priimti nepaisydami trūkumų.
Jei kalbėsim apie estetinės chirurgijos poveikį, atrodo, svarbus dalykas – sėkmės atveju – yra tai, kad ji keičia ne vien fizinę išvaizdą, bet ir savęs suvokimą. Asmenys, įsitikinę, kad išsivadavo nuo trūkumo ir todėl kiti geriau juos priims, elgiasi laisviau, natūraliau.
Todėl patiria daugiau socialinio „pasisekimo“, juos iš tiesų geriau priima negu tada, kai elgėsi atsargiai, įtariai ir baugščiai, kai, užuot judėję pirmyn, stebėdavo save. Tačiau nauda reiškiasi veikiau dėl pakitusio elgesio, o ne dėl išvaizdos. Vadinasi, sėkminga estetinė chirurgija labiausiai veikia psichiką, savivertę...
Poveikis truputį panašus į tokį, kokį pajunta mieli savamoksliai, kurie kompleksuoja tokie esantys, todėl lanko bendrojo lavinimo paskaitas, kad geriau jaustųsi visuomenėje. Akivaizdu, kad jiems labiau padeda pasitikėjimas ir tikėjimas, kad teisę kalbėti suteikia išsilavinimas, o ne žinios.
Ilgas kelias nuo liguistų kompleksų iki naudingų abejonių
Derėtų labiau stengtis pasiekti ne „nulinį trūkumų“, o veikiau „nulinį kompleksų“ lygį. Beje, ir ne „nulinio kompleksų“ lygio reikėtų siekti, o tik turėti paprasčiausių abejonių savimi, jų galima neklausyti arba kartais klausyti. Verčiau išsikelti siekį atkurti elgesio laisvę, o ne stengtis priartėti prie tobulo elgesio... Šiaip ar taip, tikslas – turėti pasirinkimą rodyti savo trūkumus arba ne. Kompleksai tokio pasirinkimo nesuteikia, jie verčia mus slėptis.
Apskritai kova su savo kompleksais yra ilgai trunkantis mūšis, o jo etapai štai tokie:
Galvojame apie trūkumus nuolat, net ir tokiose situacijose, kurios kompleksų nesužadina. Nemėginam atsidurti akistatoje. Tai per daug skausminga.
Galvojam apie trūkumus nebe visą laiką, o tik tada, kai kompleksus sužadina tam tikros situacijos. Mėginam atsidurti akistatoje su jais, tai skausminga.
Kompleksus sužadinančios situacijos vis dar mus veikia, bet retkarčiais vis dėlto pavyksta pamiršti kompleksus, išsivaduoti iš skausmingo perdėto sąmoningumo.
Pagaliau pavyksta dėl jų nesuglumti, nebent tokiose situacijose, kai sutinkam superherojus – itin gražius ar itin protingus žmones. Kadangi tai nutinka ne kasdien, dažnai įmanoma taip ir gyventi...
Kaunantis su kompleksais sunkiausia – „išeiti iš miško“. Jei visą gyvenimą slėpei dalį savęs ir vieną dieną supratai, kad slėpti nebereikia, kaip apsispręsti nesislėpti? Kaip nebedėvėti peruko, nebesidažyti plaukų? Rizikuoti atkreipti dėmesį – tai juk neįprasta. Kaip nenutilti lyg žado netekus, kai į kambarį įžengia „diplomuotesnis-protingesnis-gabesnis“?
Kartais rizikuoti prikalbėti kvailysčių (kaip visi)? O juk, gerai pagalvojus, kompleksas ir jo primestas tylėjimas buvo radikali priemonė niekada nekalbėti kvailysčių... Dažniausiai terapijoje sudėtingiausia būna įveikti šią pasikeitimų pakopą – vėl leisti sau rizikuoti atkreipti į save žvilgsnius, leistis vertinamam ir, žinoma, vėl pajusti laisvę ir milžiniškus jos privalumus. Bet kartu patirti vieną kitą jos teikiamą mažą nepatogumą.
Juo labiau žmogus pasirodė esąs gabus slėptis po kauke ir apsimetinėti, juo labiau bus įkliuvęs į savo kompleksų spąstus ir kaip melagis bus linkęs painiotis melagystėse. Reikia tai žinoti, nes apsisprendus išsikapanoti iš kompleksų tai gali kliudyti. Dažnai kaip tik šiame etape gali pagelbėti psichoterapeutas.
Moralas: nesislėpk visas, jei nori paslėpti tik dalelę savęs
Apibendrinkime: yra dvi pagrindinės kovos su kompleksais kryptys. Pirma, priimti tą dalelę savęs, kurią laikome netinkama, antra, praplėsti požiūrį į save. Nemanyti, kad toji nepatinkanti ar net blogesnė dalis yra pati šerdis. Ji tėra dalelė, neverta nei mūsų perdėto dėmesio, kurį jai teikia vaizduotė, nei slapstymosi, kurį primeta gėda.
