Gal tai nėra blogai? Sutikite, „taip“ skamba kur kas geriau nei „ne“. Pirma, maloniau. Kam patiks viešbutyje kabanti lentelė „Vietų nėra“? Kas norės dar kartą užsukti į tokį viešbutį? O kai jus pasitinka kaip ilgai lauktus ir pačius brangiausius svečius ir tik šimtą kartų atsiprašę praneša, kad užsisakyti numerį galima buvo prieš pusę metų, į viską reaguoji ne taip jautriai. Nors, iš esmės, pasakė tą patį, kas buvo parašyta ant minėtosios lentelės.
Antra, „taip“ dažnai taupo mūsų laiką ir jėgas. Net ir mažamečiai žino, kad į tėvų klausimą „Ar supratai, kodėl mes nepatenkinti?“ riekia kaip galima greičiau ir žiūrint į akis atsakyti „taip“, kitaip pakartotiniai moralai užims tiek laiko, kad ir pažaisti nebebus kada.
Trečia, „taip“ padeda išvengti nereikalingų konfliktų. Jeigu ginčas jums nėra gyvybiškai svarbus, kam jį tęsti? Pasakai „taip“ – ir pašnekovui ramu, ir jums. Be to, teigiamas atsakymas dažnai pasitarnauja ir asmenybės augimui, nes jis reiškia, kad jums teks įveikti save. Kartais jis naudingas ir materialine prasme – palikimą gaus tas, kuris neprieštaraus močiutei, o premija atiteks tam, kuris bus solidarus su vadovybe.
„Taip“ padeda padaryti teigiamą įspūdį aplinkiniams. „Taip“ dažnai suvokiamas kaip protingumo požymis... Klausykit, kam mums išvis tas žodis „ne“?
Savu noru ar priverstinai?
Vis dėlto, sakyti „taip“ sąmoningai ir norom yra viena, o jaučiant vidinį prieštaravimą – visai kas kita. Kada iš tikrųjų labai norisi pasakyti „ne“? Kai žmogus supranta, kad neigiamas atsakymas būtų geriausias šioje situacijoje, tačiau... jo ištarti neišeina. Štai toks elgesys, nors aplinkiniams ir parankus, tačiau mūsų asmenybę griauna. Jis kelia nuolatinį diskomforto jausmą, nepasitenkinimą savimi, blogą nuotaiką.
„Ne“ pasakyti nesugebantį žmogų kone nuolat kankina vidinis dialogas, nes pernelyg daug lieka neišsakyta kitiems žmonėms. Ir tas dialogas paprastai nėra malonus: „Kiek gi galima? Tu tiesiog esi skuduras“ - „Bet jeigu atsisakysiu, kaip tai atrodys?“ - „Bet juk tavimi tiesiog manipuliuoja“ - „Žmonės turėtų jausti dėkingumą“. Tiesa, šiame dialoge „Aš“ yra toje pusėje, kuri agresyvi ir užsispyrusi.
Nors mums ir labai norisi tikėti, kad nuolat su viskuo sutikdami užsitikriname gerus santykius, iš tiesų taip nėra. Aplinkiniai linkę išnaudoti situaciją pagal savus interesus. Tai visiškai normalu, nereikia jų dėl to kaltinti.
„Taip“ ir „ne“ mūsų bendravime tarnauja tarsi orientyrai. Jie leidžia suvokti bendravime su kiekvienu konkrečiu žmogumi nubrėžtas leistinas ribas, sukuria santykių sistemą. O štai nuolatinis „taip“ tik dezorientuoja aplinkinius – jie nebesupranta, kas galima, o kas ne.
Taip žmonės visai to nenorėdami virsta geraisiais angelais, kuriems savas kilnumas visiškai nebekelia džiaugsmo. Taip jie nuolat sėdi su kaimynų vaikais, išeina padirbėti savaitgaliais, padeda artimiesiems daryti remontą ir skolina visiems pinigus... O aplinkiniai, pirmą kartą prašydami, dar ilgai atsiprašinėjo – dabar ir to nebedaro.
Minkštaširdžiai ir nuolaidūs
Kodėl egzistuoja tokia problema? Juk visi maži vaikai tiesiog dievina žodį „ne“. Kur vėliau dingsta tas užsispyrimas ir noras laikytis savo tikslo? Kodėl tai netampa neatsiejama asmenybės dalimi? Turbūt todėl, kad būtent vaikystėje žmogus įsisąmonina, kad prieštaravimas jam kenkia.
Jeigu tėvai iš visų jėgų stengėsi įrodyti, kad taisykles nustato būtent jie, o už kiekvieną nusižengimą atžala buvo statoma į kampą, galiausiai toks žmogus išmoksta gyventi prieš savo valią. Graužia nagus, užsidaro savyje, ilgai graužiasi dėl kiekvieno epizodo, tačiau kartoja „taip“ ir vien tik „taip“.
Pasipriešinti nemoka tie žmonės, kurie už tai buvo baudžiami abejingumu. „Jeigu ginčijiesi su suaugusiais, esi blogas berniukas“, - pareiškia mama, nusisukdama nuo vaiko ir daugiau nebekreipdama į jį dėmesio. Vaikui tokia situacija gali būti labai skausminga. Kitą kartą jis šimtą kartų pagalvos prieš ryždamasis prieštarauti.
Ir pačioje idealiausioje šeimoje, kur vaikas auklėjamas tikrai gerai, gali išaugti visiškai atsikirsti nesugebantis žmogus. Kai tarp namiškių viešpatauja savitarpio supratimas ir atjauta, vaikams liežuvis neapsiverčia pasakyti „ne“. Sunku tampa atsakyti ne tik artimiesiems, visada yra noras padaryti kažką malonaus ir naudingo kiekvienam, kas tik to paprašo. Suprantama, atsiras nemažai žmonių, kuriems toks charakteris labai patiks ir bus naudingas.
Nesutarimų maršas
Kartais sprendimą pagaliau ištarti „ne“ žmonės priima savarankiškai ir net patiems sau netikėtai. Tiesiog vidinis nepasitenkinimas pasiekia galutinę ribą ir darosi nebesvarbu, ką kiti pamanys. Vis sutikdavote ir sutikdavote, nusileisdavote ir nusileisdavote – ir staiga „NE“. Visi aplinkiniai net pasimeta. Kurį laiką sunku įprasti prie savo naujojo amplua, prie naujojo elgesio, kol galiausiai ir aplinkiniai susitaiko su mintimi, kad jūsų už virvučių tampyti nebepavyks. Pamažu naujosios ribos pradedamos gerbti.
Kad taip įvyktų, reikia nors šiek tiek vidinio pasitikėjimo savo sprendimo teisingumu, o neigiamo atsakymo aplinkybės ir priežastys turi būti svarios. Jeigu tokio derinio nėra, žodžio „ne“ taip ir neatsiras. Tada perdėtas nuolaidžiavimas ir pasirengimas su viskuo sutikti ir toliau jus persekios kartu su amžinu nepasitenkinimo savimi ir visu pasauliu, kuriame nestinga nedėkingų ir nejautrių žmonių, jausmu.
Žodžių valdymo menas
Mokėjimas pasakyti „ne“ – tai tikras menas. Jis suteikia mūsų gyvenimui naujų prasmių, padaro jį ryškesniu. Jeigu susimąstytume – tai neįprasta erdvė kūrybai.
Panagrinėkime, kaip reikia teisingai atsisakyti.
Apgailestaujant ir su nusivylimu. Šie jausmai, pirmiausia, leidžia geriau atrodyti to žmogaus, kuriam teks išgirsti jūsų neigiamą atsakymą, akyse. Antra, tai padės jums greičiau išmokti ištarti tą nemėgstamą žodį.
Ne vienu žodžiu. Tai ypač svarbu pradedantiesiems, nes padeda įprasti prie savo naujojo elgesio. Vietoj erzinančio trumpo „ne“ galima pasakyti: „Ne, labai gaila, bet nepavyks. Esu tuo įsitikinęs beveik šimtu procentų“. Tokiu atveju pavyks išvengti sutrikimo bei melagingo kaltės jausmo.
Prieštaringa prasmė. „Ne, žinoma. Nors – galbūt. Aš dar pagalvosiu...“ Net jeigu ketinate sutikti, pradėkite savo kalbą nuo žodžio „ne“. Viso to prasmė – įtraukti šį žodį į savo žodyną. Jus nustebins, kiek daug jis turi įvairiausių atspalvių. „Ne“ gali būti griežtas, užtikrintas, minkštas, kuklus – kitaip tariant, visiems gyvenimo atvejams.
Neigiamas atsakymas be „ne“. Bendraudami su japonais niekada neišgirsite žodžio „ne“ – tai būtų itin nemandagu. Tačiau tai nereiškia, kad Tekančios saulės šalies gyventojai visada su viskuo sutinka. Tiesiog, norėdami atsakyti neigiamai, jie naudoja kitą leksiką.
„Ne“ kaip profilaktika
Beje, neigiamą atsakymą kartais reikia ištarti tiesiog profilaktiškai. Priešinimasis užkoduotas žmogaus prigimtyje. Jis suteikia mums ne tik psichologinių, bet ir fizinių jėgų. Jau seniai pastebėta, kad priverstinai paklusnūs vaikai dažniau persišaldo ir serga.
Deja, su amžiumi ši problema neišnyksta. Negana to, negalėjimas ir nemokėjimas išreikšti savo nepasitenkinimo provokuoja hipertonijos vystymąsi.
Kokia išeitis? Emocijas būtina išreikšti, žodžius – išsakyti. Jeigu norisi pasakyti „ne“, tai ir sakykite. Dėl savo sveikatos.