Gebėjimas mylėti ir branginti – daugiau nei paprasta teorinė koncepcija, jis apima mūsų elgesį ir požiūrį į tai, ką mes branginame ir vertiname (įskaitant ir save), kaip mokame tai pademonstruoti. Suvokimas, jog jums kažkas brangu, peržengia įsitikinimo, jog tas kažkas yra vertingas, ribas, rašoma „Psychology Today“.
Investuodami savo laiką, energiją, pastangas ir aukodami kitus mums svarbius dalykus, mes aiškiai parodome, jog ką nors vertiname (branginame). Jeigu jūs vertinate da Vinci paveikslą, koncentruojate visą savo dėmesį į jo grožį ir dizainą, o ne suaižėjusių dažų lopinėlius. Stengiatės bet kokia kaina užtikrinti, kad jūsų taip vertinamas paveikslas būtų laikomas idealiomis sąlygomis –svarbi ir temperatūra patalpoje, ir oro drėgnumas.
Panašiai ir save mylėti mokantys žmonės – jie brangina ir puoselėja savo gerąsias savybes (bandydami tuo pačiu atsikratyti blogųjų), rūpinasi savo fizine ir psichologine sveikata ir tobulėjimu.
Dabar painioji dalis. Save mylėti mokantys žmonės neišvengiamai moka branginti ir vertinti kitus.
Nors iš šalies įvertinti savo elgesį ir labai sunku, šią tendenciją galima pastebėti stebėdami aplinkinius. Kai žmogus brangina ir vertina kitą asmenį, jis ima labiau mylėti ir save patį – t.y., tiek save, tiek kitus branginantys žmonės geriau jaučiasi, didžiuojasi savo gerosiomis savybėmis, rūpinasi savo sveikata, tobulėjimu.
Kai žmogus pradeda nevertinti kito, ima nevertinti ir savęs – prasčiau jaučiasi, susiaurėja tokios asmens akiratis, sulėtėja tobulėjimo procesai. Kitais žodžiais tariant, kuo nuoširdžiau brangini kitą žmogų, tuo vertesnis tampi pats. O jei kito žmogaus vertės įžvelgti nepavyksta, pats jautiesi neįvertintas.
Kartais labai sunku pastebėti, jog einate netinkamu keliu, nes, nevertinant kitų, gaunama savotiška adrenalino dozė, sukurianti laikiną ir apgaulingą galios ir viršenybės įspūdį – jaučiatės teisus (nors iš tikrųjų toks vertinimas nėra objektyvus).
Bėda ta, jog tokia būsena tęsiasi labai trumpai. Norėdamas jaustis taip „teisus“, privalai būti susierzinęs, neigiamai nusiteikęs ir išlaikyti ribotą mąstymą („Kai tik jį primenu, nuotaika sugenda!“). Jei žmogus brangina ir vertina save, tokia būsena suteikia stiprybės – asmuo gali be jokių problemų nesutikti su kito žmogaus nuomone, tačiau nesijausti nuo to menkesnis.
Impulsas nuvertinti kitus visada kalba apie sumenkusią meilę sau – norint nuvertinti kitą, pirmiausia reikia nustoti vertinti save. Štai kodėl taip sunku nuliūdinti kitą žmogų, kai pats jautiesi puikiai. Lygiai taip pat sunku prisiversti save mylėti, kai kankina apmaudas.
Jeigu tuo abejojate, tiesiog pagalvokite, ką sakote sau ir kitiems, kai jaučiatės nusivylę ir nelaimingi („Taip neturėjo nutikti, nusipelniau geriau, tik pažiūrėkite, kiek gerų darbų esu nuveikęs...“). Jei žmogus geba vertinti ir branginti kitus, kitaip tariant, jis myli ir save, jam nei į galvą neateis mintis, jog taip nutikti negalėjo, jis nejaučia jokio poreikio inventorizuoti visų gerų darbų.
Susidūrus su vienais ar kitais gyvenimo iššūkiais, automatiškai persijungiama į situacijos gerinimo ir problemų sprendimų paieškų režimą – žmogus tiesiog stengiasi blogas situacijas pagerinti, o ne pradeda savęs gailėtis.
Didžiausia kitų nuvertimo suktybė yra ta, jog toks elgesys užkerta bet kokį kelią savęs pažinimui ir, kas itin svarbu, nemoko mylėti savęs.
Taip yra todėl, kad pagrindiniu žmogaus uždaviniu tampa siekis sumažinti kito žmonės vertę - kad jis taptų menkesnis nei jis. Jeigu tai padaryti pavyksta, prastai pasijunta jau ne vienas, o du žmonės – pats menkinantis asmuo tampa menkesniu nei buvo iki šiol. Bet kokiu atveju, meilė sau sumenksta ir tampa priklausoma nuo neigiamo lyginimo su tuo, ką žmogus pasirinko nuvertinti. Taip užsukamas užburtas bejėgiškumo meilės sau atžvilgiu ratas.
Motyvacija gauti laikiną galios ir valdžios porciją nuvertinant kitus aplanko vis dažniau, vis sunkiau tampa jai atsispirti – galiausiai ji perima į savo rankas viso žmogaus gyvenimo kontrolę. Turbūt būtent tai turėjo galvoje Oscaras Wilde'as, pareiškęs, jog „kritika – vienintelė patikima autobiografijos forma“.
Gebėjimas vertinti ir branginti kitus verčia kaip ant mielių augti meilę ir pagarbą sau. Turi jis ir naudos ir bendraujant su aplinkiniais. Mokėjimas vertinti kitą grįžta su kaupu. Blogiausia tai, jog, nuvertindami kitus, pristatome save aplinkiniams kaip kaprizingą, bjaurų tipą, o tai labai neigiamai veikia mūsų ego.