„Jei mes kitam žmogui skirtume daugiau dėmesio, jis gautų grįžtamąjį ryšį, jaustųsi matomas: mane ne vertina, o mane pastebi, manimi domisi, išryškina stipriąsias mano savybes“, – įsitikinusi psichologė.
– Galbūt kas nors pagalvos, kad kalbėti apie komplimentus neverta, nes nieko naujo nepasakysi. O kaip manote Jūs?
– Komplimentai yra mūsų bendravimo dalis ir jie tikrai reikalingi mums visiems. Tačiau svarbu, kaip jie mus veikia: komplimentai gali ir pakylėti, ir nuleisti žemiau žemės. Taigi svarbus jausmas, kurį mums sukelia išgirsti žodžiai.
– Alfredo Adlerio mokyklą turi terminą „nudrąsinimas“. Kas tai yra? Kaip jis susijęs su žodžiais, kuriais bandome girti, o kartais – kritikuoti?
– Nudrąsinimas yra jausmas, tik kiekvienam jis bus labai skirtingas, pavyzdžiui, vienas žmogus gali pasijusti sužeistas, kitas – kad atskleista tai, ką jis galbūt norėjo paslėpti. Tarkim, galima pagirti žmogų – „kaip gražiai atrodai“. Tačiau, jei žmogus kažkur ateina tądien nesijausdamas gražus, prastai jaučiasi ir norėtų, kad apskritai niekas nepastebėtų, kaip jis atrodo, o kažkas jį pasitinka ir sako „o, kaip puikiai atrodai“, ko gero, tai suskambės kaip neatitikimas: žinau, kad neatrodau puikiai, tad ką man norėjo pasakyti, gal tiesiog pašiepė. Žinoma, dar svarbi ir intonacija, kuria pasakyta. Taigi tokie žodžiai tikrai gali labai nudrąsinanti – tada žmogus dar labiau norės pasislėpti.
Tema apie nudrąsinimą iš tikrųjų labai plati. Pavyzdžiui, mes dažnai pasakome žodžius, norėdami žmogų paskatinti kažką daryti, bet visiškai neatsižvelgdami, ko jam tuo metu norisi ar ką jis tuo metu gali. Mes tarsi parodome savo galią ir drąsiname (galbūt, jei pasakysiu tiesą į akis, tai žmogus susiims ir padarys kažkaip geriau), o kas tam žmogui geriau, nežinome. Tad čia daugiau mano, sakančiojo, lūkestis. „Pasistenk“, „daryk“, „nebijok“ – šie žodžiai tarsi labai drąsinantys, bet kito žmogaus niekur nenuveda, jie kaip tik gali išgąsdinti. Ir tada mes galime sulaukti pasipriešinimo – ne, aš nemoku, geriau eik tu. Tai mes pastebime kiekvieną dieną.
– O kaip pasakymas „šaunuolis“, „šaunuolė“? Ar jis tikrai dovana?
– Kaipgi paprasta, ar ne? Įvyko kažkas, kas man patiko, sakau „šaunuolis“. Tėvai dažnai vartoja tą žodį, bet pažiūrėkime, kas už jo stovi. Grįžo vaikas iš mokyklos ir džiaugiasi, kad šiandien gavo dešimtuką. O mama atsako „šaunuolis“. Viskas tarsi nuostabu: vaikas gavo įvertinimą – mamos grįžtamąjį ryšį. Bet man tada kyla klausimas – o jei būtų aštuntukas? Ar jis irgi būtų šaunuolis, ar mažiau šaunuolis? Ar jis tada nevykėlis? Kokių žodžių sulauktų tada? Taigi mes po tuo žodžiu „šaunuolis“ sudedame labai daug.
Be to, pagalvokime, ką šiuo atveju išgirdo vaikas: mama pasidžiaugė, mama tikėjosi dešimtuko – tad aš geras vaikas, „šaunuolis“ man yra eilinis, kaip ir dešimtukas, įvertinimas, kuris veikia labai trumpai. O jei pažiūrėtume, ką vaikas nuveikė, kad gautų tą dešimtuką? Galbūt mama matė, kad jis vakar visą vakarą mokėsi eilėraštį, garsiai deklamavo? Todėl būtų galima ne vertinti žodžiu „šaunuolis“, o atkreipti dėmesį į tai, ką vaikas padarė dėl to dešimtuko, į jo pastangas.
– Kuo reikėtų pakeisti „šaunuolį“, kai kyla noras pasakyti kitam gerą žodį?
– Galbūt tai būtų keli sakiniai apie tai, ką žmogus sugebėjo, ką išdrįso, kiek įdėjo pastangų. Pavyzdžiui, tam vaikui galėtume pasakyti „matai, tu gabus, ne kiekvienam gerai sekasi išmokti eilėraštį“.
– Kitaip tariant, reikia netaupyti žodžių?
– Taip, mes pasilengviname gyvenimą tuo vienu paprastu žodžiu „šaunuolis“, nors jis ir nėra blogas. Tiesiog, jei mes tam žmogui skirtume daugiau dėmesio, jis gautų grįžtamąjį ryšį, jaustųsi matomas: mane ne vertina, o mane pastebi, manimi domisi, išryškina stipriąsias mano savybes.
– Kas tuomet yra padrąsinimas? Kaip tinkamai pasakyti gerą žodį?
– Nudrąsinimas yra tai, kas mus sulaiko, sustabdo, neleidžia mums atsiskleisti, o padrąsinimas, priešingai, skatina mus būti, dalyvauti, dalintis, save parodyti, išdrįsti. Padrąsinimas leidžia žmogui leisti būti tokiam, koks jis yra, nebijoti kažką daryti ir suklysti. Jis leidžia mums veikti parodant, ką galime, nesiekiant kažkokio pranašumo.
– Kaip priimti mums skirtus gražius žodžius? Ar tai susiję su saviverte?
– Tikrai taip. Dažnai žmonės sutrinka išgirdę kažką gražaus savo adresu, nežino, kaip reaguoti. Nors galima tiesiog paprastai padėkoti ir priimti, tai nėra paprasta, nes sukyla kažkokie jausmai. Tai didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų savivertės, kuri susiformuoja labai anksti ir kurią mes paskui nešamės per gyvenimą. Ir dar mokame labai gražiai tai pavadinti – sakome „kuklus žmogus“. Galbūt mūsų tradicijose yra kažkokių auklėjimo stilių, kad negalima girtis, negalima savimi puikuotis. Tai iš tikrųjų formuoja mūsų savivertę ir veikia mus.
Pavyzdžiui, viename Vokietijos regione, kur nemažai lankiausi, mano mokytojas paklausė, ar pastebėjau, kad žmonių namuose nėra veidrodžių. Išgirdusi tą klausimą, pagalvojau, kad iš tiesų ten tik mažučiukai veidrodėliai, kur net viso savo veido nematai. Tada jis man paaiškino, kad tame regione nuo senų senovės išlikusi nuostata, jog savimi didžiuotis, puikuotis ir grožėtis negalima. Ir vaikai auginami panašiai: nežiūrėk į veidrodį, nes nėra ko maivytis ir savimi grožėtis.
Be to, mano mokytojas, kuriam dabar 80 metų ir kuris turi didžiulę profesinę patirtį, pasakė, kad labiau save nuvertinusių žmonių, kaip šame regione, nėra sutikęs. Taigi tokios nuostatos iš tiesų formuoja savivertę – kai negalima pamatyti nei savo nei grožio, nei jokių kitų gerų savybių, mes negalime priimti ir savo atspindžio, ir mums skirtų gražių žodžių.