Kurią priklausomybę sunkiau įveikti – alkoholį ar pornografiją?

Gyvename tokiame amžiuje, kai pasaulis gali pasiūlyti platesnę nei bet kada anksčiau skirtingų pagundų, sukeliančių priklausomybes, puokštę. Dopamino ir kitų laimės hormonų besivaikantys žmonės vis dažniau įklimpsta į įvairias modernios vergijos formas, girdime atsirandant vis naujoms priklausomybių formoms ir rūšims. Ir čia kalbama ne tik apie substancijas, kuriomis intoksikuojamasi ar kurios vartojamos (tokias kaip narkotikai), bet ir apie iš pirmo žvilgsnio nekaltas veiklas, kurios pavergia sukeldamos pasitenkinimą, kaip pvz., internetas, socialiniai tinklai ar mobilieji telefonai.

Kol naujosios žalingos veiklos dar tik skinasi kelią į būsimų aukų širdis, tol senosios, didžiosios, visiems pažįstamos, vis labiau įsišaknija ir populiarėja, pamažu tapdamos kolektyvine norma. Matyt, vienintelis teigiamas iš čia išplaukiantis dalykas yra tai, kad kuo labiau priklausomybę sukeliantis veiksnys išplinta, – tuo daugiau su juo susijios informacijos ir tyrimų pasiekia dienos šviesą.

Kitu kampu apžvelkime dvi senas ir žalingas, dideliu pagreičiu visą pasaulį užvaldančias ligas – alkoholį ir pornografiją. Filosofiškai panagrinėkime, nuo kurios iš jų lengviau išsivaduoti.

Abi nagrinėjamos temos yra labai senos – alkoholį žmonės vartoja tūkstantmečiais, kaip ir pornografinio turinio užuomazgas galima rasti dar žilos senovės skulptūrose ir piešiniuose, o žmonijai evoliucionuojant ir technologijoms žengiant į priekį jo atvaizdavimas vis tikroviškėja.

Alkoholio toksiškumas ir žala labai akivaizdūs, informaciją apie neigiamus šio narkotiko padarinius galima būtų vežti vežimais, na o štai pornografija pamažu pasiekia tą ribą, kai mokslininkai vis plačiau įrodo, jog nekalta ledo lytis iš tiesų yra didelis ir gilus ledkalnis.

Jau įrodyta, kad pornografijos žiūrėjimas sukelia priklausomybę, pakeičia smegenų struktūrą sujaukdamas atlygio sistemą, ekstremalaus ar nerealaus seksualinio turinio pornografijos poveikis gali turėti įtakos asmens lūkesčiams, susijusiems su realiais seksualiniais santykiais. Tai gali sukelti nepasitenkinimą, nerimą dėl veiklos arba sunkumus užmezgant ir palaikant intymius santykius. Kaip ir alkoholis, pornografijos vartojimas griauna šeimas, yra siejamas su nepasitenkinimu santykiais, mažesniu intymumu ir didesne neištikimybės tikimybe.

Priklausomybę nuo pornografijos turinčių asmenų partneriai gali patirti išdavystės jausmą ir mažesnę savigarbą. Idealizuotų ir dažnai skaitmeniniu būdu pakeistų kūnų poveikis pornografiniuose filmuose gali prisidėti prie kūno įvaizdžio neužtikrintumo ir sukelti nepasitenkinimą kūnu, nepasitikėjimą savimi.

Naujausi tyrimai rodo, kad pakartotinis susidūrimas su atviru seksualiniu turiniu gali sukelti desensibilizaciją, kai asmenims gali prireikti vis ekstremalesnio ar naujo turinio, kad jie pasiektų tą patį susijaudinimo lygį. Pornografija kaip ir alkoholis pakenkia ir fiziniam kūnui, yra siejama su seksualiniais sutrikimais, pvz., erekcijos sutrikimais ir vėluojančia ejakuliacija, ypač jaunesniems vyrams. Prisižiūrėję porno vyrai iš savo partnerių pradeda reikalauti vis ekstremalesnių nuotykių, o tie, kurie antros pusės neturi, pradeda žiūrėti į moteris kaip į sekso objektus ir užkerta sau kelią tvariems ir sveikiems santykiams.

Taigi galima teigti, kad pornografija kaip ir alkoholis trikdo tiek protą, tiek sielą, tik kitokiame lygyje ir kitokiais mastais. Kaip alkoholis aptemdo sąmonę ir palieka kūna funkcionuoti sukeldamas momentalias nelaimes, taip pornografija sistemingai ir pamažu iškreipia žmonių požiūrį į lytinį aktą, santykius, šeimą. Prisižiūrėję pornografinių video žmonės vis dažniau pradeda filmuoti tokį turinį ir patys, juolab visa pornografijos industrija asocijuoja save su pinigais ir dosniai moka už peržiūras. Vos pilnametystės sulaukusios merginos jau prisiduria pardavinėdamos savo pikantiškas fotografijas ar video, apibendrinant – purvinų dalykų veikimas eskaluojasi iki dar nematytų aukštumų. Kaip ir alkoholiu – pornografijos žiūrėjimu serga visas pasaulis ir abi šios epidemijos turi tendenciją progresuoti.

Tiek iš alkoholio, tiek iš pornografijos liūno asmenys nusprendžia trauktis tik tada, kai pradeda pastebėti neigiamus padarinius, kurie ne visada atsiranda per penkias minutes. Kuo anksčiau suvaldoma tiek viena, tiek kita priklausomybė, tuo greičiau pasaulis vėl nusidažo ryškiomis spalvomis.

Taigi nors iš pirmo įspūdžio šios ligos atrodo absoliučiai nesugretinamos, pasigilinus jos tikrai turi panašumų: sukelia poreikį kartoti žalingą įprotį, paverčia žmogų nelaimingu, pakenkia santykiams ir ryšiui su aplinka, sutrikdo nervų sistemos darbą, pamina prigimtines žmogaus moralės normas ir t.t.

Tačiau kurią iš šių priklausomybių lengviau pažaboti? Vyresnioji karta, matyt, nedvejodama atsakytų: „Aš net nesu matęs pornografijos, tai aišku, kad alkoholį“, tuo tarpu jaunesnieji tokie greiti ir užtikrinti būtų ne visi.

Pažvelkime iš paukščio skrydžio į abi priklausomybes ir pagalvokime logiškai, be išankstinių nuostatų, iš kurios turėtų būti išsivaduoti lengviau – pornografijos, ar alkoholio?

Alkoholis yra žmonijos mirčių, nelaimių, skyrybų ir visko, kas blogiausia, priežastis numeris vienas pasaulyje, apie tai žino ar net yra patyrę dauguma. Tuo tarpu, kad pornografija nėra tik nekaltas saugus būdas pasiekti lytinį pasitenkinimą, informacija dar tik pradeda lįsti į viešumą. Iš čia natūraliai galėtų sekti idėja, kad nuo daikto, kuris yra daug kenksmingesnis ir apie kurio neigiamus padarinius plačiau žinoma, turėtų būti daug didesnis noras išsivaduoti? O noras išsivaduoti ir yra pirmasis žingsnis, kuris turėtų būti žengtas gydant bet kokią priklausomybę.

Materialiame pasaulyje svarbus punktas yra ir pinigai: norint intoksikuotis alkoholiu reikia išleisti pinigų, kai tuo tarpu dauguma pornografinio turinio pasiekiama nemokamai. Ką lengviau suvaldyti – dalyką, kuris kainuoja, ar kuris yra nemokamas?

Tada galėtume pažvelgti į kelią, kuris turi būti nueitas, kad patenkintų potraukį tiek vienai, tiek kitai priklausomybei – jei užsimanei įkaušti, nepaisant to, kad, kaip aptarėme, turi išleisti pinigų, tau reikia fiziškai įsigyti alkoholio, t.y. atsidurti parduotuvėje, transportuoti, spėti į prekybos alkoholiu laiką. Tuo tarpu, kad pažiūrėti pornografiją užtenka atsidaryti kompiuterį ar telefoną – pasiekiamumas neribojamas nei laiko, nei jokių kliūtis keliančių aplinkybių. Vėlgi seka klausimas: ko lengviau „atsisakyti“ – dalyko, kuris lengvai pasiekiamas ir turi neribotą prieigą, ar dalyko, kuriam įsigyti turi būti išeita iš namų?

Aptarkime ir pasekmių aspektą – akivaizdu, kad geriausiu atveju, pagirios, galvos skausmas, pykinimas, neveiksnumas visą dieną yra daug žalingiau nei žmogui mažai juntami ar tiksliau visai nejuntami pornografijos padariniai. Norėtųsi vėl paklausti: nuo ko lengviau išsivaduoti – nuo daikto, kuris akivaizdžiai sukelia negalavimus, ar nuo dalyko, kurio neigiami padariniai čia ir dabar net nejuntami?

Įvertinkime sugaišto laiko aspektą: kiek laiko žmogus praranda žiūrėdamas pornografiją, o kiek laiko praranda vartodamas alkoholį? Jei viską sudėtume ir susumuotume, matyt, skirtumas būtų labai didelis? Taigi, vėl: iš ko lengviau išsivaduoti – iš priklausomybės, kuri imlesnė laikui, ar kuri mažiau imli laikui?

Abu šie žalingi įpročiai priverčia smegenis išskirti dopaminą, dėl ko žmogui ir norisi kartoti procesą. Kurio iš jų atsisakyti turėtų būti lengviau – to, kuris išskirdamas dopaminą apsvaigina, sutrikdo koordinaciją ir padaro mažiau veiksniu, ar to, kuris tokių neigiamų padarinių neturi?

Paminėkime ir fiziologinius pokyčius: vartodamas alkoholį žmogus tampa storas, veidą išvagoja raudonas „natūralus įdegis“, akys pavendenyja, atsiranda traumos, kūną padabina randai. Pornografijos žiūrėjimas gali sukelti lytinės sistemos sutrikimus, tačiau alkoholis tą daro šimtu procentu – tad kam lengviau užkirst kelią: priklausomybei, kuri deformuoja kūną ir patraukia aplinkinių dėmesį, ar ligai, kurios neigiami padariniai fiziškai neregimi?

Jeigu visus šiuos faktus paprašytume išanalizuoti vaiko (žinoma, pakeisdami tiesioginių analizuojamų ligų pavadinimus; juk nenorėtume jam aiškinti, kodėl du žmonės užsiima lytiniu aktu, o kiti du juos filmuoja) ar nesugadinto žmogaus ir padaryti išvadas, – kokios jos būtų? Ar sunkiau atsikratyti tos priklausomybės, kuri naikina čia ir dabar ir tai pajuntama iš karto, ar tos, kuri naikina nejučia, specifiškai, o padariniai palyginti su ankstesniąja yra menkaverčiai?

Išvadas pasidarykime kiekvienas sau, o mano asmeninė nuomonė tokia: kuo labiau priklausomybė žmogui kenkia, kuo labiau griauna gyvenimą, tuo lengviau iš jos išsivaduoti ir tuo geresnis jausmas, kai pagaliau tai padarai. Jei žinai, kaip, jokia priklausomybė nėra tokia tragiškai neįveikiama, kaip mūsų visuomenėje priimta manyti ir kiekvieną iš jų galima lengvai ir maloniai pamiršti.

Tik labai trūksta geros ir tinkamos informacijos ta tema – mes nuolat girdime, kad įveikti visokias priklausomybes yra be galo sudėtinga, reikia daug darbo, valios, specialistų, ilgų gydymų ir taip toliau. Tai suformuoja kolektyvinį nusistovėjusį požiūrį, kad tai tiesa. Tačiau tikroji tiesa tokia, kad viskas yra sudėtinga, jei nežinai, kaip tai padaryti. Kiekvieną priklausomybę įveikti būtų daug lengviau, jei pagaliau ištrauktume galvas iš smėlio ir pripažintume faktus, užuot kaip susitarę kartotume mums per metų metus įskiepytus klaidingus įsitikinimus.

Saugokime save ir savo sąmonę, venkime greitų ir žalingų/ netikrų būdų dopaminui išskirti. Verčiau raskime savyje tuos, kurie tikrai džiugintų nesukeldami neigiamų padarinių mūsų gyvenimams. To ir linkiu kiekvienam skaičiusiam.