Auga vidiniai barjerai
Per karantiną vis sunkiau palaikyti nuolatinį kontaktą su kolegomis, draugais ar giminaičiais, ir daliai visuomenės tai kelia nepasitenkinimą. Tačiau yra tokių, kurie, pasak psichiatro, karantino metu pailsi nuo socialinio nerimo. Jį patiria nemažai žmonių įvairiose socialinėse situacijose: kuomet tenka kalbėti viešai, publikai, darbo susitikime, užmezgant naujas pažintis, baiminantis, ką apie mus pagalvos kiti. Tokį nerimą patiriantys žmonės yra linkę kiek įmanoma labiau atsitraukti iš nepatogių socialinių situacijų, tad karantinas tam tik padeda.
„Karantinas gali tapti dar vienu pasiteisinimu, kad dabar negalime gyvai bendrauti, nes tokios taisyklės. Bet mes patys nuo to ir nukenčiame. Nors socialinis nerimas neišryškėja, bet kuo labiau žmogus linkęs atsiriboti, tuo labiau kenčia jo emocinė sveikata. Tad vietoje to, kad žmogus spręstų nerimą sukeliančias priežastis, jis tik susiranda naujų būdų, kaip išvengti nerimą skatinančių situacijų“, – sako psichiatras Jonas Fugalis.
Taigi priedanga karantinu tik padeda auginti socialinius barjerus tiems, kurie ir taip vengė socialinės interakcijos. Ir norint tuos barjerus peržengti, reikalingas pastovus kontakto palaikymas su aplinkiniais. Kuo ilgiau žmonėms tenka izoliuotis, dirbti nuotoliniu būdu, tuo sunkiau šį barjerą tampa peržengti.
Auga vidinės sienos
Vis dėlto intravertai, kurie ir taip neretai mieliau linkę bendravimo išvengti, karantino greičiausiai nekeikia. Tačiau psichiatras sako, jog intravertams nereikėtų džiūgauti, kad bendravimas dabar ribojamas.
„Pagal asmenybės tipus ekstravertai ir intravertai gyvenimo suvaržymus, darbą iš namų, sumažėjusi kontaktų ratą gali vertinti ir išgyventi skirtingai. Intravertiški žmonės ir įprastomis gyvenimo sąlygomis yra labiau linkę į uždarumą, buvimą su savimi. Jiems šios pandemijos metu dar labiau auga vidinės sienos, jis daugiau dėmesio skiria savo vidiniam pasauliui. Tačiau jiems tikrai gali tapti sunkiau bendrauti su kitais žmonėmis pandemijai ar karantinui pasibaigus.
Papildomas pusmetis namie gali nužudyti iki tol buvusį įdirbį bendraujant su žmonėmis, įsitraukiant į socialinį gyvenimą. Žmogaus ryšys su bendruomene – pamatinis jo emocinės sveikatos dalykas“, – tikina psichiatras. Intravertams, norintiems netapti atsiskyrėliais, psichiatras primena, jog karantinas – puikus laikas įgalinti technologijas, socialinius tinklus ir programėles, kurios leis neprasčiau pabendrauti su draugais ar net dalyvauti internetiniuose protmūšiuose.
Išgyvena nerimą
Ekstravertai įvedus karantiną piktinosi, kad bus atskirti nuo sociumo ir galimybės veikti. Čia specialistas sako taip pat matantis dvi medalio puses: „Ekstravertai nemėgsta sėdėti namie, tad karantino metu tikrai pradeda išgyventi neaiškų nerimą, kelti gyvenimo prasmės klausimus, pradeda slopinti savo gyvastį. O ekstravertų gyvastis ir yra nuolatinis bendravimas, kontaktų palaikymas.
Bet yra ir kita medalio pusė. Kodėl tiems ekstravertams taip jau sunku pabūti su savimi namie? Karantinas – puiki galimybė geriau save suprasti, nebūti kiekvieną sekundę veiksme, o leist sau ir panuobodžiauti, ir knygą paskaityti, bendrauti su šeima. Nes emocinė sveikata nėra apie veikimą ir neveikimą, o apie šių dalykų ir vidinio pasaulio balansą.“
Ne aplinkybės kaltos
Tad, pasak psichiatro, ne karantinas ar nuotolinis darbas pražudys mūsų socialinius įgūdžius ar gebėjimą pabūti su savimi, o patys žmonės. Mat vidinis pasaulis tiek pat svarbus, kiek išorinis. Visa kita, tik pasiteisinimai, kuomet nenorima prisiimti atsakomybės už savo paties gyvenimą ir reikia ant ko nors suversti kaltę.
„Pasakymai, kad štai, „pagaliau dėl karantino galėsiu daugiau būti namie, būti su šeima, nedirbti naktimis“ – keistas. O kas trukdo įprastai tą daryti? Neturėtume kaltinti aplinkybių, nes visi galime gyventi taip, kaip mums norisi. Tai tik nuo mūsų ir tepriklauso. Tad karantinas galėtų tapti galimybe keisti tai, kas mūsų netenkina įprastame gyvenime“, – sako J.Fugalis.