Man nereikia partnerio: psichologė atsakė, ar gyvenimas be santykių kenkia ir kam taip gyventi lengviau – vyrams ar moterims

Žmonės – bendruomeniškos būtybės, kurioms natūralu priklausyti šeimai, giminei, įvairioms bendruomenėms. Kita vertus, nemažai tokių, kurie gyvena po vieną. Dėl kokių priežasčių? Ar jie – kuo nors brokuoti senberniai ir senmergės, kurie net šiais pažinčių programėlių laikais nesugeba susirasti poros? O gal priešingai – ryšį su savimi atradusios asmenybės, kurių laimei antras – nereikalingas. Sveikatos psichologė, kognityvinės elgesio terapijos psichoterapeutė, mindfulness terapijos mokytoja Milda Cibulskytė papasakojo, ar ilgai gyvenant vienam nekyla pavojus sustabarėti ir prarasti gebėjimą derintis prie kito žmogaus, kiek laiko „normalu“ gyventi vienam ir kam lengviau gyventi be mylimojo – vyrams ar moterims.

– Užsienio psichologų straipsniuose teko skaityti, kad gyvenimas vienam – viena iš labiausiai išlaisvinančių patirčių, kokios tik įmanomos gyvenime. Nes „gyvenant vienam atsiranda galimybė teikti prioritetą sau, išskirtinai savo poreikiams“: pradedant laisve elgtis kaip tik nori – valgyti, kada nori, žiūrėti filmus, kokius tik nori, veikti, ką nori, – sąrašas ilgas. Kyla klausimas – kiek sveikas savęs prioritetizavimas?

– Savęs prioritetizavimas sveikas tol, kol nepaminame kitų poreikių tenkindami savuosius. Tik tuomet, kai mokame tinkamai pasirūpinti savimi, tą patį galėsime padaryti ir su kitu. Tyrimai, kuriuose tyrinėtas viengungių pasitenkinimas gyvenimu, parodė, kad laimingiausi buvo tie viengungiai, kurie palaiko teigiamą santykį tiek patys su savimi, tiek su kitais.

Jei nepalaikome teigiamo santykio su savimi, iškyla rizika, kad turėsime lūkestį, jog patys svarbiausi tapsime savo partneriui ar partnerei. Tačiau efektyviausiai santykiai gali funkcionuoti tuomet, kai juose du suaugę žmonės, galintys psichologiškai pasirūpinti savimi ir savo poreikiais, esantys svarbūs pirmiausia patys sau, apsisprendžia būti partnerystėje su tokiu pat žmogumi. Tokiuose santykiuose mes neapkrauname partnerių lūkesčiais, kad jie „apipils“ mus meile, laime ir pasirūpinimu, kurių negebame sukurti patys sau, ir tai yra labai svarbus sėkmingų santykių aspektas.