Patarimo prašymas – puikus būdas parodyti, kad vertinate, gerbiate kitą žmogų ir jo nuomonę ir geras būdas užsitarnauti jo simpatiją savo atžvilgiu. Patarimą lengvai priimame, kai jo prašome. Tačiau neprašomas patarimas – dažniausiai suerzina ar net supykdo: nemėgstame, kai kišamasi į mūsų gyvenimą, komentuojama ir patarinėjama.
Gal nori perkelti atsakomybę?
Visgi patys patarimus dalinti tikrai mėgstame ir dalijame juos į kairę ir dešinę. Daugeliu atvejų tai darome labai nuoširdžiai, nes patarinėjimą traktuojame kaip pagalbą. Be to, mes tarsi patvirtiname savo reikšmingumą, protingumą, nusimanymą. Nes juk gyvenime konkurencija didelė, o būti svarbiu norisi...
Jei jums ir toliau atrodo, kad patarinėti kitiems tikrai nėra taip jau ir blogai, siūlau apmąstyti keletą svarbių dalykų.
Kai jūsų prašo patarimo, visada pagalvokite, ar tikrai žmogus nemato sprendimo kelių. O gal nori jums perkelti atsakomybę už savo elgesį? Rizikuojate likti kaltas, jei patarimas nesuveiks. Todėl siūlydami savo požiūrį skatinkite pašnekovą apsvarstyti įvairius variantus. Akcentuokite, kad tai jūsų nuomonė, jūsų požiūris, o galutinį sprendimą turi priimti jis pats.
Duodami patarimą nerodykite savo viršumo ar protingumo; taip pat pašnekovui patarimų nereikėtų dalyti dalyvaujant kitiems žmonėms, ypač kai patarimą duodate neprašomi. Nes toks patarimas bus priimamas kaip kritika ir pamokslavimas.
Be to, patarimai mieliau išklausomi, jei juos pateikiame duodami pavyzdį, pvz., „žinai, turiu pažįstamą, kuriam irgi panašiai buvo nutikę. Tai jis tada...“ Kartais pašnekovui patarimo nereikia, o reikia tiesiog klausytojo, reikia jūsų dėmesio ir palaikymo. Kaip tai atpažinti? Toks pašnekovas prastai klauso, vis grįžta prie savęs ir problemų, sako, jog jam jūsų siūlymai netinka, prašo kitokių sprendimų ir t. t. Tad tiesiog išklausykite tokį žmogų, o ne patarinėkite.
Geriausiai – praktinė pagalba
Ir dar. Bet kokia praktinė pagalba dažniai būna geriau už patį naudingiausią patarimą. Jei jūs tikrai suinteresuoti to žmogaus gerove, padarykite ką nors konkretaus, o ne apsiribokite žodžiais.
Na, o keisčiausias patarimas, kurį ne vienas esame girdėję (o gal ir davę) – „Kitą kartą galvok!“. Kai situacija būna ir taip bloga, kai nebežinome, ką daryti, tai yra dar vienas bukas tokio „patarėjo“ trinktelėjimas...
O kaip priimti patarimus? Reikia sutikti, kad prašydami patarimų ir juos gaudami pasijaučiame ramiau. Visgi svarbu prisiminti, kad duodantis patarimą kalba iš savo varpinės, t.y., iš savo pozicijos, savo situacijos, kuri gali labai skirtis nuo jūsiškės.
Atskirkite, kas patarime yra objektyvu, kokie yra faktai, o kas – tik subjektyvus patarėjo požiūris, nuomonė, kurių yra didelė įvairovė. Dar daugiau: reikėtų pasisaugoti tokių patarimų davėjų, kurių tipažą taikliai nusako taip vadinamas Dunningo-Krugerio efektas: kuo žmogus mažiau išmano ir sugeba, tuo jis aršiau įsitikinęs, jog žino ir sugeba.
Visada išlikite kritiški
Kitaip tariant, toks žmogus tiesiog nepajėgus suprasti, kaip jis... nesupranta. Tuomet sava nuomonė ar patarimas pateikiamas labai kategoriškai, su didžiuliu pasitikėjimu, į miltus sumalant tikrų specialistų ir ekspertų nuomones, kurie, priešingai nei paminėtieji, supranta, kiek daug veiksnių gali būti svarbūs priimant sprendimą.
Yra ir daugiau svarbių dalykų. Patarimo davėjas neturėtų būti suinteresuotas: ne veltui yra posakis, kad batų pardavėjo tikrai nereikia klausti, ar jums nevertėtų įsigyti naujų batų. Gaudami patarimą visada įvertinkite, ar jums norima nuoširdžiai padėti, ar tai tik patarėjo ambicijos ir interesai.
Visada išlikite kritiški: su kito žmogaus patarimu nebūtina sutikti, bet gal būt išgirdote tai, apie ką nebuvote pagalvoję ir turėsite progą apsvarstyti. Ir svarbiausia: patarimas gali padėti, bet gyvenimo įvykius vis tiek teks išgyventi pačiam. Net pats protingiausias patarėjas to nepadarys už jus.