Anot jo, pastebima, kad, pavyzdžiui, Holokaustą išgyvenusių žmonių vaikai ar net vaikaičiai susiduria su tomis pačiomis traumos pasekmėmis.
Įtaką gali daryti ir asmeniškai nepatirti įvykiai
Anot A. Volko, dramos terapeuto profesija JAV egzistuoja jau nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio: „Tai metodas, naudojantis dramą, teatrą ir scenos menus kaip terapijos įrankius. Drama yra ne tik pramoga ar menas, kurio tu eini pažiūrėti į teatrą. Ji gali būti naudojama siekiant terapijos ir gydymo.“
Pasak specialisto, dramos terapija naudojama grupėse, tačiau dirbama ir poromis, o kartais – ir su atskiru žmogumi.
„Aš išvysčiau metodą, kaip dirbti su iš kartos į kartą perduodamomis traumomis. Kartų traumos – mano specializacija“, – sako A. Volkas.
Jis pasakoja esąs partizaninio judėjimo kovotojų sūnus: „Mano tėvai išgyveno Aušvico koncentracijos stovyklą. Mama buvo lenkė, ji išvyko į Prancūziją ir dalyvavo prancūzų pasipriešinime. Iš Prancūzijos ją deportavo į Aušvicą. Mano tėvas – iš Lietuvos, iš Jonavos. Jis buvo iš religingos šeimos, bet pats nebuvo religingas, buvo įsitikinęs kairysis. Išvykęs iš Lietuvos kariavo Ispanijos pilietiniame kare prieš Francisco Franco, tada parašiutu buvo nuleistas į Baltarusiją kaip partizanas.“
Anot psichiatro, šios detalės svarbios, nes tai parodo jo istorinį palikimą. Kaip teigia A. Volkas, istorinis palikimas gali žmogui daryti įtaką net tada, kai žmogus nėra išgyvenęs tam tikrų įvykių: „Iš pradžių pradėjau dirbti su Holokaustą išgyvenusių žmonių palikuonimis. Pamačiau, kad jie tarsi įtvirtina trauminę persekiojamų, terorizuojamų žmonių patirtį, aukos patirtį.“
Išlikimo mechanizmas gali būti perduotas kitai kartai
Istorinio palikimo įtaka A. Volką paskatino domėtis, kaip turimą patirtį galima pakeisti, transformuoti. Tokiu būdu jis pradėjo tyrinėti, ką su savo istoriniu palikimu daro vokiečiai – žmonės, kurių tėvai buvo naciai arba pritarė nacių režimui.
„1989 m. suvedžiau kartu Holokaustą išgyvenusiųjų ir Trečiojo Reicho palikuonis. Taip pradėjau vystyti savo metodą. Naudoju teatrą ir dramą kaip įrankius tarpkultūrinio konflikto transformacijai, taip pat kolektyvinei traumai gydyti. Čia susipina daug įvairių traumų – istorinė trauma, kuri susijusi su tuo, kas įvyko praeityje, kolektyvinė trauma, kai kažkas nutinka grupei žmonių, ir visi žmonės yra paliečiami, taip pat paveldima trauma, kai kas nors, tarkime, alkoholizmas, pasireiškia keliose kartose“, – aiškina A. Volkas.
Psichiatro teigimu, siekiant gydyti tokias traumas, dažnai naudojamas atkuriamojo teatro (angl. play back theatre) metodas: „Esu sutikęs žmonių iš Lietuvos, kurie dirba naudodami šį metodą. Profesionali aktorių ir muzikantų grupė daro viešą renginį. Žiūrovai kviečiami į sceną pasidalinti savo asmeninio gyvenimo istorija. Jie pasirenka aktorius, kurie turės tą istoriją vaidinti. Istorija suvaidinama čia pat, naudojant muziką, žodžius, judesius. Tai teatro forma. Ji gali būti naudojama ir siekiant terapijos.“
A. Volkas pripažįsta – jam įdomiausia riba, kai susitinka individas ir grupė, nes neretai nėra aišku, ar, pavyzdžiui, žmogui pasireiškianti depresija ar nerimas kyla iš to žmogaus, ar yra perduota jo tėvų. „Gal tai ateina iš Antrojo pasaulinio karo laikų, o gal iš Pirmojo pasaulinio karo laikų. Kada ši gija prasidėjo? Naujausi epigenetikos tyrimai rodo, kad mūsų genai gali išsijungti ir įsijungti, kai kuri nors karta patiria traumą, įjungiančią išlikimo mechanizmą. Šis išlikimo mechanizmas gali būti perduodamas kitai kartai. Mokslas tarsi pradeda patvirtinti tai, ką terapeutai žinojo intuityviai. Mes matome įrodymus“, – tvirtina A. Volkas.
Apsilankę kartą į terapiją žmonės grįžta ir po dešimtmečio
A. Volko tvirtinimu, JAV terapija jau yra įprasta – lankytis pas psichikos sveikatos specialistus nebelaikoma gėdingu dalyku: „JAV kiekvienas dabar lankosi pas terapeutą, bet kai kuriose šalyse tai vis dar stigma, galvojama – jeigu vaikštau pas terapeutą, gal aš išprotėjęs, geriau aš niekam apie tai nepasakosiu.“
Pašnekovo nuomone, būtent poreikis pasipasakoti kartais yra labai svarbus, todėl dramos terapija vyksta ne kas savaitę, kaip dažnai būna su kitokia įprastine terapija, o tuo metu, kai žmonės jaučia poreikį.
„Pavyzdys – žydų ir vokiečių dialogas. Yra daugybė žydų, kurie išgyvena tą sunkų Holokausto palikimą. Jų tėvai ar seneliai net nekalbėjo apie tai, ką patyrė. Trečioji karta paveldėjo traumą iš savo senelių per savo tėvų kartą. Jie jaučia slegiantį sunkumą, bet nėra erdvės, kur apie tai galėtų kalbėtis. Jie susirenka į grupę. Kartais seminaras vyksta visą dieną. Žmonės dalinasi savo patirtimis, savo jausmais, bet tai nėra tik pasidalinimas, nes tai dramos terapija, mes daug ką įkūnijame“, – aiškina A. Volkas.
Jo nuomone, geriausias rezultatas būna tuomet, kai žmonės pasineria į veiksmą ir paskui gali pasakyti – aš truputį pajudėjau iš ten, kur buvau, o tada į terapiją sugrįžta po kurio laiko: „Kartais žmonės grįžta po penkerių ar dešimties metų, kai turi naują klausimą, su kuriuo nori dirbti. Turi būti dvasinis poreikis. Dvasinis ne religine prasme, bet jausmo – kai jauti, kad yra neišspręstų klausimų.“
Tautų nesutarimai, perduodami iš kartos į kartą, būdingi ne tik vokiečiams ir žydams, nurodo A. Volkas. Psichoterapeutui tenka dirbti ir su japonų ir kinų grupėmis, izraeliečiais ir palestiniečiais: „Neseniai dirbau su Kosovo serbais ir albanais, dirbau Libane su žmonėmis iš visų grupių, kurios buvo įsitraukusios į Libano pilietinį karą. Pasaulyje konfliktų netrūksta. Dirbu su viena grupe, kurią jungia bendra trauma, istorinė trauma, pavyzdžiui, armėnai ir jų genocido palikimas. Dirbu ir su armėnais atskirai, ir su turkais, darau ir bendras grupes.“