Norėjote, bet neturėjote ko paklausti, kas yra psichoterapija ir kaip ji vyksta? Tuomet jus turėtų sudominti psichoterapeuto ir psichoanalitiko Raimundo Milašiūno knyga „„Psichoterapija: kaip ir kodėl?“. Knyga, išleista leidyklos „Tyto alba“, gimė bendraujant su žmonėmis, kurie atėjo į psichoterapeuto kabinetą. Siūlome ištrauką iš šios knygos.
Ar tiesa, kad psichoterapijos metu pacientas „gydosi pats“, o psichoterapeutas tik padeda?
Nors psichoterapija yra medicinos sritis, taikoma gydyti psichikos sutrikimus turintiems žmonėms, jos principai kitokie nei tradicinės medicinos. Paprastai gydydamiesi kokią nors ligą mes linkę būti pasyvūs ir laukti gydytojo veiksmų, kurie turėtų palengvinti mūsų savijautą. Ir gydymas vaistais, ir chirurginė intervencija – visa tai yra mediko kompetencija ir atsakomybė.
Pacientas tėra pasyvus paslaugos gavėjas ir priėmėjas ir tiesiog laukia, kada pasveiks. Žinoma, jo elgesys svarbus ir tradicinėje medicinoje. Jei žmogus nesilaikys gydymo plano, tai nepasveiks ar sveiks ilgiau. Jei nesistengs užkirsti kelio ligai, pavyzdžiui, šaltyje vaikščios atsilapojęs paltą, turės daugiau galimybių susirgti. Bet vis dėlto gydymo sėkmė iš esmės priklauso nuo gydytojo.
Psichoterapijoje yra kiek kitaip. Atėjęs į terapeuto kabinetą, žmogus tikisi, kad jam bus duodami patarimai ar tiesiog pasakoma, kaip elgtis vienomis ar kitomis aplinkybėmis. Pats dirbti jis, deja, neretai būna nenusiteikęs. Todėl jau per pradinį pokalbį ar tariantis dėl terapijos sudarymo paaiškėja kitokia realybė: pacientui paprastai pasakoma:
Per psichoterapijos seansus tenka dirbti pačiam, o terapeutas tik padeda.
Kaip tai atrodo? Pagrindinis psichoterapijos principas – kalbėti viską, kas ateina į galvą, arba pasakoti tai, kas atrodo svarbu. Terapeutas neklausinėja. Tą jis paprastai padaro per pradinį pokalbį, o terapiniame procese išlieka gana pasyvus. Priežastis gana paprasta – jei terapeutas iš karto ims klausinėti pacientą, tai nuves jį savo, o ne paciento keliu. O pacientui kylančios mintys tegu ir atrodo visiškai beprasmės, bet gali būti labai svarbios, nes jose neretai glūdi pasąmoninga informacija. Todėl terapeutas paprastai kiekvieno susitikimo pradžią palieka pacientui. Ir tai nereiškia abejingumo ar nesidomėjimo – priešingai, terapeuto laukimas ir tyla reiškia jo pagarbą pacientui ir jo mintims.
Pacientas yra svarbi terapinio proceso figūra. Jis pateikia istoriją ar mintis apie save, savo problemą ar kasdienius įvykius. Terapeutas išklauso ir kartais ko nors paklausia, norėdamas temą išplėtoti ar pastūmėti pacientą gilintis į problemą labiau. Kartais terapeutas neklausia, bet pasako savo pastabas arba interpretuoja pateikiamą medžiagą, norėdamas atverti gilesnius pasąmonės ryšius arba parodyti pacientui jo išgyvenimų kilmę.
Pavyzdžiui, pacientei pasakojant, kad nesugeba įvertinti savo pasiekimų darbe, terapeutas sako: „Bet jūs pasakojote ir apie tai, kad vaikystėje nesulaukdavote tėvų įvertinimo, kai atlikdavote kokį nors darbą... Ar neįžvelgiate čia nieko bendra?“ Tokia interpretacija paprastai paskatina pacientą gilintis toliau, susieti savo išgyvenimus su vaikystės patirtimi ir atrasti paprastą tiesą, kad dabartis nėra vaikystė ir žmogus yra pajėgus įvertinti save pats, o ne laukti aplinkinių reakcijų.
Tai tėra menkas pavyzdys, kaip dirba terapeutas su pacientu. Paprastai mes siekiame, kad pacientas atrastų pasąmonės ryšius ir tai, kaip dabartiniai jo išgyvenimai susiję su praeities patirtimis. Tai kur kas svarbiau, nes terapeuto interpretacija gali būti ir neteisinga, be to, paveikta jo paties patirties ir pasaulio suvokimo, tad paciento nuomonė ir atradimai jo terapijai turėtų būti reikšmingesni.
Dėl šios priežasties mes sakome, kad terapeutas turi būti paciento išgyvenimų veidrodis. Pacientas pateikia medžiagą, o mes paprastai ją reflektuojame. Pavyzdžiui, pacientui pasakojant apie nepasitenkinimą draugais, kurie visai jį pamiršo, terapeutas tiesiog gali pasakyti, jog pacientas pats nesiima jokių veiksmų, kad draugai jį prisimintų.
Tokią intervenciją mes vadiname konfrontacija, ji padeda pacientui kitaip pažvelgti į santykius su žmonėmis ir sudaro galimybę kitaip įvertinti savo vidinius įsitikinimus. Tačiau terapeutas niekada nepasakys, kad pacientas mąsto, jaučia ar elgiasi neteisingai (nebent tas elgesys pavojingas jam pačiam ar kitiems). Tą turi suprasti pats žmogus, nes prievarta brukamos tiesos psichika nepriima.
Ar terapeutas atsako į klausimus? Ar duoda patarimų?
Kadangi tai yra du skirtingi klausimai, tai atsakydamas „taip ir ne“ nesuklysiu. Kad būtų aiškiau, atskirai aptarsiu kiekvieną iš jų.
Terapeutas nėra veidrodis, kuris tik atspindi paciento pateiktą medžiagą ir nieko nesako pats. Žinoma, jis vengia užversti pacientą savo subjektyvia informacija ir stengiasi, kad pacientas naudą gautų savo paslaptis atverdamas pats. Ypač vertinga, jei terapeutas tik užveda žmogų ant kelio, o tolesnė mąstymo eiga priklauso nuo jo paties. Kita vertus, jei pastebime, kad atsiranda kokių nors kliūčių žengti tolyn, esame pasirengę padėti ir suteikti paciento mąstymui ar jausmams naują postūmį. Svarbiausia išlikti jo kelyje, o ne nusivesti žmogų paskui save.
Taigi, psichoterapeutas lydi, o ne veda. Terapija nėra lengvas užsiėmimas ar tiesiog malonus pokalbis, tai darbas. Jis būna ir skausmingas, priverčiantis ašaroti, keliantis nusivylimą. Kita vertus, kartais terapija gali būti ir maloni, nes nėra teisinga nuolat versti žmogų įsitempti ir dirbti be sustojimo. Poilsio reikia visiems. Todėl ir sakome, kad terapija nėra pavienės konsultacijos, bet procesas, kuriame yra ir vargo, ir poilsio, ir ašarų, ir džiaugsmo bei juoko.
Kai kada susidūręs su kliūtimis pacientas ir klausia terapeuto, kaip judėti toliau. Arba tiesiog norėdamas atsikvėpti ima klausinėti terapeutą įvairių kasdienių, kartais ir gana asmeniškų dalykų. Kaip tuomet terapeutas paprastai elgiasi?
Mes esame žmonės, todėl irgi turime paslapčių, tad tikėtis, kad terapeutas atvers slapčiausius sielos užkaborius, neverta. Vis dėlto kartais atsakome į klausimus, kurie mums atrodo vertingi paciento raidai. Tačiau čia iškyla dilema: kas gali nuspręsti, kas žmogui vertinga, o kas ne. Atėję į seansą jūs turite pasikliauti psichoterapeuto profesionalumu ir priimti jo taisykles. Tenka susitaikyti ir su tuo, kad terapeutas nusprendžia, kas jums gerai, o kas ne. Tačiau jūs galite išsakyti ir savo nuomonę bei norus – profesionalus terapeutas bus lankstus ir pajėgs koreguoti savo įsitikinimus bei pripažins klaidas.
Terapeutas nedažnai atsako į asmeniškus klausimus, tačiau jei tai padeda žmogaus pokyčiams ar sveikimui, – būtinai.
Mes labiau esame linkę paskatinti žmogų patį ieškoti atsakymų į savo klausimus, tačiau gaires ar užuominas visuomet nurodome. Kartais terapeuto pastabos ir taip užbėga už akių šimtams klausimų. O kartais koncentravimasis į klausimus ir atsakymai į juos tėra pasąmonės pastangos užkirsti kelią terapijos pažangai – tai mes vadiname pasipriešinimu.
Negalime atmesti ir asmeniškų klausimų svarbos. Kartais jie taip pat tėra pasipriešinimo išraiška, o kartais – svarbi žmogaus keitimosi detalė. Juk sakome, kad sveikdamas ar keisdamasis žmogus turi išmokti būti pats sau terapeutas, o tą pasiekti tegali iš dalies susitapatindamas su savo psichoterapeutu.
Kaip tą padarytų, jei šis slėptųsi už anonimiškumo širmos ir neteiktų apie save jokių žinių? Nekalbu apie intymias terapeuto gyvenimo istorijas, kalbu apie galimybę pamatyti ir suvokti jo mąstymo, sprendimų priėmimo eigą ir pan. Vadinasi, terapijoje galima laukti atsakymų į klausimus, jei jie yra svarbi tolesnių pokyčių sąlyga.
Kiek kitaip yra su patarimais. Iš esmės į šią klausimo dalį jau atsakiau ankstesniais samprotavimais, tik apibendrindamas pasakysiu, kad terapeutas patarimų nedalija. Tačiau kartais patarti tiesiog privaloma, ypač jei kyla grėsmė žmogaus gyvybei ar sveikatai arba jei pacientas pasakoja apie nusikaltimus.
Tuomet tenka patarti žmogui spręsti teisinę dilemą. Tačiau apskritai patarimai nėra terapeuto funkcija, mat jis turi žengti paskui pacientą ir pasikliauti jo atradimais. Jis tegali pastūmėti vienokio ar kitokio sprendimo link, tačiau priimti jį tenka pačiam žmogui.
Galite paklausti, kodėl to reikia. Atsakymas paprastas: niekas negali geriau už patį žmogų žinoti jo vidinio ar išorinio gyvenimo aplinkybių ir geriausio būdo nugyventi savo gyvenimą. Terapeutas, kad ir koks profesionalus, nėra objektyvus. Jis situacijas vertina per savo subjektyvią prizmę, tad tikėtis, kad geriausiai žino viską, būtų labai naivu.
Pats rasdamas atsakymus į savo klausimus žmogus ugdo savivertę bei pasitikėjimą savimi ir mažina priklausomybę nuo aplinkinių. O tai ir yra viena iš terapijoje įgyjamų vertybių.
Ar pacientui būtina iš anksto suformuluoti problemą?
Jau pradėdamas terapiją žmogus turi suformulavęs savo problemą. Nesvarbu, ar tai psichologiniai bendravimo sunkumai, vidiniai išgyvenimai, psichikos sutrikimas, būsimasis pacientas visuomet žino, ko iš terapeuto nori. Kartais žmogus pripažįsta, kad tiesiog jaučia kažkokį diskomfortą ir jam sunku apibūdinti savo išgyvenimus ar ko pageidauja iš terapijos, bet problema vis tiek yra. Tuomet kartu su terapeutu jam tenka ją sukonkretinti ir įvardyti.
Taigi, terapija prasideda nuo to, kad pacientas „atsineša“ problemą ir išsako pageidavimus psichoterapeutui. Tuomet sutariama, kaip bus siekiama ją spręsti, kaip bus dirbama, aptariamos atsakomybės ir pan. Apie terapijos susitarimą jau kalbėjau, todėl aptarsiu tai, kaip vyksta terapija po jo sudarymo.
Paprastai ateidamas į kiekvieną susitikimą žmogus pasiruošia. Kartais tiesiog pasirengia kalbėti apie vieną ar kitą išgyvenimą, vienokią ar kitokią situaciją, o kartais tiesiog desperatiškai galvoja: „Apie ką gi šiandien kalbėsiu?“ Mes visada pastebime, kad žmogus ruošiasi prisiimti atsakomybę per kiekvieną terapijos seansą.
Deja, kartais ta atsakomybės našta pakiša koją. Kodėl? Paprastai nesiginčijama, kad terapijos eiga labai priklauso ir nuo paciento – jis sprendžia savo problemas, terapeutas tik padeda. Tačiau noras būti „geru pacientu“ gali sukurti situaciją, kai tikros problemos slapstomos po vienadieniais išgyvenimais ar nereikšmingais potyriais.
Kai žmogus labai ieško temos pokalbiui, jis neretai pasirenka tai, ką geriausiai prisimena ar atpasakoja jam nutikusius naujausius įvykius. Tai nėra visai nereikšminga, bet kartais tai būna paviršinis gynybos šydas. Vaizdžiai tariant, mūsų pasąmonė yra gudri – ji kartais parenka sąmonei tai, kas tik atrodo svarbu, bet išsaugo nepaliestus savo valdomus ir problemų keliančius išgyvenimus.
Mes pageidaujame, kad žmogus išlaisvėtų. Tai yra pajėgtų laisvai, nesivaržydamas išsakyti viską, kas tik ateina į galvą. Todėl pacientui atėjus į eilinį susitikimą terapeutas dažniausiai tiesiog tyli ir laukia, ką žmogus pasakys. Suprantama, terapeuto tyla ir gali lemti paciento desperaciją ir šis ima kalbėti apie iš anksto pasiruoštus ir saugius dalykus. Vis dėlto per tam tikrą laiką pacientas išmoksta necenzūruoti savęs ir savo minčių.
Vis dėlto mes suprantame, kad terapijos pradžioje nelengva būti visiškai laisvam. Kontrolė ne vienam reiškia saugumą, o pasiruošimas temai iš anksto taip pat apsaugo žmogų. Tačiau kai žmogus išlaisvėja, taip pat ir ima kalbėti tai, kas tuo metu ateina į galvą, mes suprantame, kad prasideda tam tikri vidiniai jo pokyčiai. Todėl niekas nesupyks ant žmogaus, jei bent jau terapijos pradžioje jis „atsineš“ į susitikimą su terapeutu ir savo paruoštą temą.
Tam priešais jus ir sėdi terapeutas, kad padėtų pasijusti saugiam kalbėti be pasirengimo ir pažintų tarp eilučių pateikiamą informaciją. O pacientas gali pasirinkti, ką kalbės šiandien – dėstys laisvai kylančias mintis ar suplanuotą temą. Iš anksto suformuluota problema yra svarbi tik ateinant į terapiją, o pati terapija yra procesas, jo metu gali nutikti bet kas, ir pokalbiai vyksta apie pačius įvairiausius dalykus, nesvarbu, suplanuotus ar ne...
