Skiriantis šeimai dėl vaikų užverda tikras mūšis: mamos jau nebeturi pagrindinio kozirio

Skyrybos priverčia dalintis tai, kas buvo sukurta santuokoje, o tai – ne tik bendras turtas. Dažnu atveju sutuoktiniams tenka nuspręsti, su kuriuo iš jų liks gyventi vaikai. Teismų praktikoje vis dar pastebima, kad dauguma atvejų vaikai lieka gyventi su motina, tačiau pastaruoju metu žymiai daugėja prašymų, kad atžalos liktų gyventi su tėčiais. Vis dėlto, prioritetiniu principu tokiose bylose laikomi vaiko interesai.

Dažna klaida – vaikai atsiduria tėvų „mūšio ugnyje“

Pyktis, nuoskaudos, kaltinimai – skyrybas lydi įvairios neigiamos emocijos, kurios kartais žmones tiesiog apakina. Psichologė Sonata Vizgaudienė pastebi, kad suaugę taip įsivelia į savo neigiamas emocijas, kad dažnu atveju nebesuvokia, kokią žalą daro savo vaikams.

„Vaikai atsiduria tėvų „mūšio ugnyje“: kiekvienas iš tėvų žeria kaltinimus ir nepasitenkinimą apie kitą, bando patraukti vaiką į savo pusę, galbūt net grasina ekonominėmis ar kitokiomis sankcijomis visai šeimai. O kur dar verkiančios mamos ar duris betrankantys tėvai. Tokiomis sąlygomis, aišku, sunku priimti racionalius sprendimus“, – pastebi S. Vizgaudienė.

Tad ką darome ne taip? Anot psichologės, šioje skaudžioje situacijoje būtų labai gerai, jei sutuoktiniai santykius aiškintųsi nedalyvaujant vaikams. Deja, jai vis dar tenka girdėti, kad tėvai mano, jog vaikai turi pamatyti, koks iš tikrųjų yra tėvas ar mama. Psichologė įsitikinusi, kad tai – labai savanaudiška nuostata.

„Vaikai neturi būti skaudinami ir tuo labiau įveliami į suaugusiųjų santykių aiškinimąsi. Taigi, nutariant, su kuriuo iš tėvų turėtų gyventi vaikas, visų pirma, sprendimas turėtų būti pagrįstas vadovaujantis aiškiu protu, o ne emocijomis. Jokiu būdu nemanipuliuojant vaikų jausmais. Teisingiausias sprendimas – vaikas lieka su tuo iš tėvų, su kuriuo pats nori gyventi, su kuriuo jaučia didesnį emocinį ryšį. Materialinės sąlygos šioje situacijoje nėra pačios svarbiausios“, – pabrėžia ji.

Psichologės teigimu, jei vaikas yra jaunesnis nei 6 metų, geriausia, kad jis liktų su tuo iš tėvų, kuris juo labiau rūpinosi kasdienybėje, prižiūrėjo, nes greičiausiai prie jo jis yra prisirišęs labiau.

Teisingiausias sprendimas – leisti pasirinkti vaikui: kaip tai padaryti?

Psichologei liūdniausia atrodo tai, jog skyrybų atveju ginčai dažniausiai nesusiję su tikraisiais vaiko poreikiais ir gerove.

„Tėvai linkę grasinti, kad atims vaikus, o mamos, kad šie vaikų daugiau nematys. Su pačiais vaikais tai mažiausiai susiję, svarbiausia įskaudinti partnerį. Toks elgesys labai nebrandus, nes vaikai patiria psichologinę traumą, kurios padariniai pasireiškia sutrikusiomis vaikų emocijomis, stipriai pasikeitusiu elgesiu, galima neapykanta kažkuriam iš tėvų, savęs kaltinimu, savigrauža, santykių sunkumais užaugus“, – vardija S. Vizgaudienė.

Vis dėlto, atsakingiems tėvams kuo mažesnės vaikų psichologinės žalos klausimas turėtų būti vienas reikšmingiausių. Būtina apsvarstyti, kaip išsiskirti ir susitarti dėl vaikų priežiūros taip, kad vaikų poreikiai liktų svarbiausi, kad vaikai nematytų rietenų, kad nebūtų manipuliuojama, kurį iš tėvų jis myli labiau. Todėl psichologė pateikia pavyzdį, kaip turėtų skambėti vaikui užduodamas klausimas, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi:

„Mes suprantame, kad tu mus myli vienodai ir mes tave labai mylime. Bet kadangi mes nebegyvensime kartu, tu turėsi pasirinkti, su kuriuo norėtum gyventi. Nesvarbu, kaip pasirinksi, mes tave vis tiek mylėsime ir praleisime daug laiko kartu su tavimi. Jei gyvensi su mama, dažnai matysiesi su tėčiu, jei gyvensi su tėčiu, dažnai matysiesi su mama.“

Nuomonė, kad vaikas būtinai turi likti pas mamą – pasenusi

Visuomenėje dažnai sutinkama nuomonė, kad vaikas po skyrybų turi likti pas mamą. Kodėl vis dar įprasta diskriminuoti tėčius? Anot psichologės, šis klausimas nėra paprastas: tokia visuomenės nuomonė susiformavo dėl biologinių, kultūrinių, istorinių priežasčių ir pokyčiai, kad ir kokie reikalingi būtų, vyksta lėtai.

Svarstant šį klausimą, ji siūlo atsižvelgti į biologijos mokslininkų tyrimų išvadas. Yra aptiktas tėvystės hormonu vadinamas hipofizės išskiriamas prolaktinas. Šis hormonas stimuliuoja lytinį brendimą, vaisingumą, pieno liaukų vystymąsi ir žadina motinystės instinktą. Tik pastojus prolaktino gamyba suintensyvėja, daug daugiau nei įprastai jo gaminasi viso nėštumo bei žindymo laikotarpiu. Manoma, kad kaip tik dėl jo jau besilaukianti moteris pamilsta savo vaikelį, jį saugo ir intuityviai rūpinasi.

Kyla klausimas: o kaip tada vyrai tampa mylinčiais tėčiais? Pasirodo, tas pats prolaktinas labai susijęs su emocijomis. Kai tam tikros emocijos skatinamos, šio hormono taip pat gaminama daugiau. Jei vyras rūpinasi mama ir vaikeliu dar nėštumo metu ir įsitraukia į vaikelio priežiūrą, bendrauja su juo, tai jo organizme taip pat pasigamina daugiau prolaktino. Toks tėvelis labiau myli ir rūpinasi savo vaikais.

„Šiandien dažnu atveju tėvai labai įsitraukia į vaikų auginimą ir taip sukuria su jais stiprų ryšį. Istoriškai daugelį amžių vaikais kasdienybėje labiau rūpinosi motinos, jos turėjo ir artimesnį emocinį ryšį su vaikais, o tėvai buvo atsakingi už šeimos materialinį aprūpinimą. Lyčių vaidmenys buvo pakankamai aiškiai apibrėžti.

Toks moters ir vyro atsakomybių partnerystėje suvokimas dar vis gajus mūsų visuomenėje, nes šiandienos jaunų tėvų pirminėse šeimose dar buvo gana dažnas. Kadangi šiandienos tėvai jau neretu atveju lygiavertiškai dalijasi pareigas ir atsakomybes šeimoje bei vaikų priežiūroje, didelis mamų pranašumas dėl pagrindinės priežiūros mažės. Artėjame prie to, kad svarbiausiais taps vaiko interesai, su kuriuo iš tėvų jam likti geriausia“, – mano S. Vizgaudienė.

Padažnėjo vyrų prašymų, kad vaikas liktų gyventi su jais

Vaikai – dažna ginčų ištuokos bylose priežastis. Mykolo Romerio teisės mokyklos profesorė, advokatė Inga Kudinavičiūtė-Michailovienė teigia, kad iš esmės kiekvienoje ištuokos byloje kyla ginčas jei ne dėl vaiko gyvenamosios vietos, tai dėl bendravimo su juo tvarkos arba dėl išlaikymo dydžio. Tačiau pastaraisiais metais šiose bylose advokatė stebi vykstančius įdomius pokyčius.

„Pastarąjį penkmetį tėvai (vyrai) žymiai dažniau ėmė teikti prašymus dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su jais – tiek santuokos nutraukimo bylose, tiek ir tuomet, kai tėvai nėra susituokę, bet gyveno ir vedė bendrą ūkį, o taip pat ir vaiko grobimo bylose. Tikėtina, tai susiję ir su teisiniu švietimu ir transnacionalinės šeimos modelio paplitimu. Šiuo atveju, tėvai gyvena skirtingose valstybėse ir vienam iš tėvų tenka epizodinis bendravimas su vaiku.

Tėvai (vyrai) tiesiog ryžtingiau ėmė siekti realizuoti savo teisę į gyvenimą kartu su vaiku, nepaisant vaiko amžiaus, kartu įrodinėjant, jog ne blogiau gali pasirūpinti savo atžala nei mama“, – aiškina I. Kudinavičiūtė-Michailovienė.

Jos teigimu, jokių prioritetų remiantis lyties kriterijumi negali būti. Kasacinis teismas atskirose bylose taip pat pažymi, jog turi būti laikomasi tolerancijos lyties aspektu principo – tėvų lytis negali nulemti teismo sprendimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su tėvu ar motina.

Prioritetinis principas teismo bylose – vaiko interesai

Į ką atsižvelgiama sprendžiant tokias bylas teismuose – kokie kriterijai nulemia, kuriam iš tėvų atiteks vaikas? Lietuvos teisės aktai įtvirtina lygias tėvų teises savo vaikams, nepaisant jų šeiminio statuso – ar jie gyvena susituokę, ar išsiskyrę, ar dėl tam tikrų aplinkybių pradėjo gyventi atskirai, už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai.

Civiliniame kodekse nurodoma ir vaiko teisė bendrauti tiek su vienu, tiek su kitu tėvu. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme numatyta, jog abu tėvai turi lygias teises spręsti klausimus, susijusius su vaiko interesais bei jų poreikių tenkinimu.

„Deja, sprendžiant ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, įstatymų leidėjas nepateikia konkrečių kriterijų, į ką turi atsižvelgti teismas, siekiant nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Civilinis kodeksas pabrėžia iš esmės vienintelį principą, kaip prioritetinį – tai vaiko interesai, tačiau geriausių vaiko interesų sąvoka nėra formuluojama. Nustatyti kiekvieno vaiko interesus konkrečioje byloje, įvertinus faktines aplinkybes, yra patikėta teismams“, – aiškina I. Kudinavičiūtė-Michailovienė.

Kasacinis teismas jau 2002 m. apibendrino Įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium, apžvalgą, kurioje pasisakyta, kad teismas, priimdamas sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi įvertinti:

– kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą;

– šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų;

– tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas raidos sąlyga;

– vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius bei jų pobūdį;

– vaiko norus ir prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, kitų šeimos narių ar giminaičių ir kt.

Kita vertus, teismuose neretai laikomasi stereotipo, kad mažamečio (ikimokyklinio amžiaus vaiko) interesus geriau gali užtikrinti mama, pavyzdžiui, vienoje iš bylų teismas yra pažymėjęs, jog „mažamečio vaiko interesams labiau atitiks motinos globa, ir tai nereiškia tėvų teisių bei pareigų lygiateisiškumo principo pažeidimo, kadangi atskirai gyvenančiam tėvui išlieka visos teisės ir pareigos vaikui – vaiko interesų atstovavimas, jo teisių gynimas, rūpinimasis vaiko fiziniu vystymusi, mokymu, vaikui augti ir vystytis tinkamų sąlygų sudarymu ir pan.”

„Drįsčiau teigti, kad pakankamai dažnai, kai sprendžiama dėl mažamečio vaiko gyvenamosios vietos, teismai nevertina kitų kriterijų (abiejų tėvų įgūdžių, galimybių rūpintis ir auklėti vaiką), o tik apsiriboja vaiko amžiumi, motyvuodami, jog dėl šios priežasties vaiko ryšys su motina yra artimesnis, nors ne visos mamos turi vaiko priežiūros įgūdžius. Šiuo atveju neturėtų būti eliminuojamos tokios aplinkybės, kurios buvo dar iki ginčo atsiradimo pradžios: pavyzdžiui, tėvas buvo vaiko priežiūros atostogose, rūpindavosi vaiko sveikata ir jo priežiūra jam susirgus, vykdavo atostogauti su vaikais be mamos“, – vardija I. Kudinavičiūtė-Michailovienė.

Dominuoja sprendimai palikti vaiką su mama, tačiau sprendimų tėvo naudai daugėja

Ji pastebi, kad kartais sureikšminami tokie aspektai, kaip kad „tėvas nėra prisijungęs prie elektroninio dienyno“ arba „su vaikais žaidžia karą, tokiu būdu skatindamas vaiką elgtis blogai“, tačiau neatkreipiamas dėmesys, kad tėvas bendrauja su pedagogais tiesiogiai pasiimdamas vaiką iš mokyklos, dalyvaudamas vaiko šventėje, o pasirinkta žaidimo forma nebūtinai moko agresijos, priešingai, tam tikros taktikos pasirinkimo, elgesio variantų ir pan.

„Iki šiol dominuoja sprendimai, jog vaiko gyvenamoji vieta su motina labiau atitiks jo interesus. Kita vertus, požiūris tikrai keičiasi, nors ir ne taip sparčiai. Sprendimų, kuriuose pasisakoma, jog tėvas gali taip pat kokybiškai patenkinti vaiko poreikius kaip ir mama, sutinkama dažniau, tačiau tokiu atveju bylos nagrinėjimas pasiekia ir kasacinį teismą arba net ir Europos Žmogaus Teisių Teismą“, – teigia advokatė.

Anot jos, dar vienas svarbus kriterijus, kurį teismai turėtų labiau vertinti sprendžiant šios kategorijos ginčus – tai kiekvieno iš tėvų geranoriškumas ir bendradarbiavimas, užtikrinant vaiko bendravimą su kitu tėvu. Jeigu vaiko gyvenamoji vieta bus nustatyta su vienu iš tėvų, kuris neleis vaikui matytis su kitu, bus pažeistas vaiko interesas ir atitinkamai kito iš tėvų teisė.

„Vaikų gyvenamoji vieta turėtų būti nustatoma atsižvelgiant į vaiko interesus bei kompleksiškai vertinant visas aplinkybes, ir negali būti naudojama kaip sankcija vienam iš tėvų. Bylose dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo negali būti laimėjusi ir pralaimėjusi bylą šalys, nes abu tėvai turi siekti geriausius vaikų interesus atitinkančio sprendimo. Priešingu atveju, labiausiai nukenčia vaikas“, – apibendrina I. Kudinavičiūtė-Michailovienė.