*******************
Išlipęs iš žmonių prigrūsto autobuso, Alanas nužingsniavo link ligoninės. Jautėsi tarsi pakliuvęs į kitą pasaulį. Didžiuliai ligoninės komplekso pastatai, kaukiančios greitosios pagalbos mašinos sirenos, minios žmonių. Kai kas skuba, kai kas stovi ir kažko laukia. Įsiliejęs į aplinkos ritmą, Alanas greitu žingsniu ėjo pas Emą.
Perėjęs ilgus koridorius, kurie buvo susipynę, bet kartu turėjo savo vidinę tvarką, jaunasis psichologas pamatė savo klientę, tiksliau, buvusią klientę. Ir turbūt buvusią Emą, nes prieš jį dabar stovėjo visai kitas žmogus. Sulysusi, liūdnom akim, surištais į kuodelį plaukais, susisupusi į juodą megztinį, Ema nė nepriminė tos moters, kurią Alanas anksčiau pažinojo.
– Ema, labas. Ar tu gerai jautiesi?, – nerimastingai tarė Alanas, žiūrėdamas į šią jauną moterį.
– Negerai, Alanai. Tu neįsivaizduoji, kaip aš džiaugiuosi tave matydama. Galvojau, išprotėsiu būdama čia viena. Gydytojai ir slaugytojos nekalba, draugai dirba. Bet realiai jei ir nedirbtų, nežinau, ar kas atvažiuotų pas mane. Jaučiausi tokia vieniša. Neturiu net artimų draugių, su kuriom galėčiau dalintis savo sielos paslaptimis. Pabandžiau pasikalbėti telefonu su savo sielos draugėmis užsieny, bet ryšys nuolat trūkinėjo. Gerai, kad nors jutau, kad joms iš tiesų rūpiu. Mama pažadėjo po savaitės atskristi, nes šiuo metu vyksta jos parodos. Taigi, atsitraukti nuo jų irgi negali. Užtat Visata atsiuntė tave. – Taip, Visatos keliai nežinomi ir ji pateikia įvairių staigmenų. Kaip tavo vyras?
– Prastai. Jį palaiko aparatūra ir... – Emai nespėjus pabaigti sakinio, prie jos priėjo gydytojas. Nepaisant jo gan griežtų ir šaltų veido bruožų, jo akys spindėjo. Gydytojas ką tik gavo žinią, kad atsirado donoras ir šiandien jos vyras bus operuojamas.
Negalėdama sulaikyti emocijų, Ema pakibo gydytojui ant kaklo ir ėmė verkti iš džiaugsmo ir atsiradusios vilties. Stovėdamas šalia, Alanas jautė džiaugsmą, susipynusi su pavydu ir liūdesiu. Jis taip norėjo, kad kas nors pasakytų, kad jo Markas atsigavo ir nemirė. Deja, tai neįmanoma... Gydytojas atsargiai atplėšė Emą nuo savęs, paaiškino apie laukiamas procedūras ir dingo už palatos durų.
– Aš negaliu patikėti tuo kas vyksta. Visata man suteikė dar vieną šansą, – atsisėdusi ant kieto ligoninės suoliuko, murmėjo sau po nosim Ema.
– Tikrai stebuklas, – ramiu balsu tarė Alanas. – Ką su šiuo stebuklu dabar darysi?
– Ką turi omeny?
– Tiesiog prakuždėjai, kad Visata suteikė tau dar vieną šansą. Apie ką?
– Che, che, – nusijuokė Ema. – Alanai, tu nepakartojamas. Net būdamas paprastas draugas tu negali atsikratyti psichologo vaidmens. Nors, žinoma, tai nėra blogai. Bent jau man tikrai.
Šiek tiek susigėdęs Alanas staiga pagalvojo, kad iš tiesų pastaruoju metu jis sukosi tiktai psichologų ir jiems prijaučiančių žmonių rate. Jis jau atprato būti tiesiog Alanu, kuris turi savo pomėgius, kuris gali kalbėti visokias nesąmones, iš kurio nesitikima vieno pokalbio metu išspręsti visų gyvenimo problemų. Gal todėl jis panorėjo, pasitaikius akimirkai, tapti tiesiog draugu, o ne psichologu. Ir vėl pakliuvo į savo paties spąstus, negalėdamas pasitraukti nuo psichologo vaidmens.
– Žinai, negalvojau dar, ką daryčiau kitaip, – toliau tęsė savo mintį Emą. Krūptelėjęs nuo šių žodžių, Alanas grįžo į realybę. – Kai Oskaras (toks buvo Emos vyro vardas) atsidūrė ligoninėje ir supratau, jog jis gali mirti, kilo mintis, kad gal tai gyvenimo pamoka, rodanti, kad savo gyvenime kažką reikia keisti. Kažką... – Ema kalbėjo lėtai ir mąsliai. Alanas suvokė, kad Ema skaudžiai mąsto ir jaučia, tik kol kas dar negali tiksliai įvardyti, ką būtent. – Gal norėčiau kitokių mudviejų su Oskaru santykių. Žinai, kilo mintis, kad mes su juo gyvenome ne kaip vyras su žmona, o kaip du verslo partneriai ar tiesiog geri draugai. Žinoma, sekso buvo ir jis mus abiems teikė didžiulį malonumą, bet kažko trūko. Gal supratimo ir tiesiog buvimo kartu. Aistros. Palaikymo ir priėmimo vienas kito ne kaip veiklių žmonių ir vakarėlių liūtų, o tiesiog kaip Emos ir Oskaro.
– O kaip suprasti „tiesiog“?
– Tiesiog būti šalia vienas kito be gilių aiškinimųsi, kodėl ir kas vyksta. Tiesiog juokauti ir žiūrėti kartu televizorių. Tiesiog vaikščioti mieste ir valgyti skanias bandeles kokioj kepyklėlėj.
Tiesiog šalia vienas kito skaityti knygas ir toje tyloje jausti vienas kitą. Tiesiog be priežasties apkabinti, pabučiuoti ir pasakyti vienas kitam koks jis laimingas, kad šalia yra toks žmogus. Laimingas paprastai. Ne už nuopelnus, pasiektus rezultatus, pagamintą maistą. O tiesiog, kad su tuo žmogumi yra gera vien dėl to, kad jis yra. Mudu su Oskaru, regis, net konkuravom tarpusavy. Kuris yra geresnis vadovas, kuris protingesnis, mylimesnis, gerbiamesnis. Tiek jis, tiek aš norėjome būti geriausi ir svarbiausi.
O žinai, kai susiduri su mirtimi, norisi būti tiesiog šalia mylimo žmogaus, duoti šilumos ir jausti ją, palaikyti ir būti palaikomai, jausti vienas kitą širdimi, o ne protu. Norėčiau išmokti būti tiesiog šalia savo vyro, nors man tai be galo sunku. Norėčiau išmokti tiesiog palaikyti savo vyrą, įkvėpti jį tolimesniems žygiams. Būti jo Mūza. O sau surasti mielą darbą, kuriame galėčiau save realizuoti, kuris būtų mano stichija. Jame norėčiau jaustis gerai ir laimingai, būti palaikomai ir mylimai, kad esu šalia. Vertinamai už tai, kad gyvenu savo gyvenimą, kuriu jį pati, pasiekiu jame mielų širdžiai rezultatų. Nesvarbu, ar tai būtų kitas darbas, ar papildoma veikla.
– Skamba gana įgyvendinamai. Nebūtinai iš karto keisti savo gyvenimą 180 laipsnių. Galima pradėti nuo mažų žingsnelių, kuriais svarbiausia mėgautis ir juos pastebėti. Sakoma, kai pats pradedi keistis, keičiasi ir aplinka.
– Sutinku su tavim. Galiu tik įsivaizduoti, koks ilgas procesas manęs laukia. Ir dar net nežinau kokio rezultato noriu, išskyrus ką tik išsakytus. Ir nors gyvenime vadovaujuosi nuostata, jog reikia tiksliai žinoti, ko nori, nes kitaip atsidursi ne ten. Šiuo atveju noriu turėti tik šį jausmą ir leisti gyvenimui nukreipti mane reikalingu keliu. Sunku dabar galvoti, ko aš noriu, išskyrus viena, kad Oskaras liktų gyvas ir sveikas.
– Taip, mirtis galingas įrankis. Priverčia susimąstyti apie gyvenimą, vertybes, prasmę, žmones aplink mus. Dažniausiai apie pabaigą kažko, kas nutrūko ir ko mes negalime paleisti. Negalime pakeisti. Nežinome, ką daryti su atsiradusia tuštuma ir tyla. Mes pripratome būti nuolatiniame triukšme, tarp žmonių, veiklų, informacijos. O mirtis tai sustabdo. Ir ta atsiradusi tyla, ta tuštuma tampa iššūkiu. Ar pasisemti iš jos stiprybės, naujų jausmų, minčių apie save ir savo gyvenimą? Ar išstumti tai iš savo gyvenimo ir užlieti kitu triukšmu, nauju gyvenimo fonu, kuris kaip muilo burbulas gali sprogti netikėtai ir staigiai?
Gydytojui pakvietus Emą pasirašyti reikalingų dokumentų, Alanas liko vienas su savo mintimis apie mirtį, Marką, Emos pasakytus žodžius ir keistu jausmu. Jausmu, kuris nepaaiškinamai ir visai netikėtai užliejo Alaną. Kokią prasmę neša Alanui Marko mirtis? Ar tai, kad jam neverta būti psichologu? Ar tai, kad jis jau pakankamai tvirtas savarankiškai gyventi ir priimti sprendimus? Ar tai, kad jis turi pakankamai vidinių jėgų gyventi be kitų paramos? Ar jo gyvenimo prasmė visai kita, nei jis manė iki šiol?
Šie netikėtai atsiradę klausimai sutrikdė Alaną labai stipriai. Jis panoro pabėgti iš šito ilgo koridoriaus, tačiau duotas žodis Emai būti šalia neleido taip pasielgti. Gal ir gerai, nes kartais mintys turi tiesiog susigulėti. O kartais mes netikėtai sutinkame žmogų, kuris mums pasufleruoja atsakymus. Ar patys ūmai pamatome juos aplinkos ženkluose?
Kaip kažkada sakė Markas: „Jei nori rasti atsakymą į tokio lygio klausimus, reikia nuo jų atsiriboti, išsifokusuoti, pamiršti patį klausimą. Čia paprasta priežasties (klausimo)-pasekmės (atsakymo) logika neveikia.“ Kartais tereikia gyventi atvira širdimi ir mėgautis akimirka „čia ir dabar“, kuri laikui bėgant nuves mus ten, kur mes norime būti.
