Užkalnis apie žydus. Kolektyvinė šlovė visai nieko, o kolektyvinė atsakomybė – jau nebe?

Šioje pirmadienio skiltyje kalbu apie juokingus, komiškus ir kartais makabriškus dalykus iš Lietuvos nepriklausomybės pradžios, kurie jau tapo naujausios istorijos dalimi. Šiandien, kai vyksta karas ne tik Ukrainoje, bet ir Artimuosiuose Rytuose, laikas pakalbėti apie nesmagų dalyką, kuris buvo mūsų augimo dalis.

Yra geras posakis (nes pats jį sugalvojau): jei eini per pėsčiųjų perėją ir tave partrenkia automobilis, tai ne tavo kaltė, bet tavo problema.

Mano vairavimo mokytojas Anglijoje sakydavo žiedinėse sankryžose: „Jis važiuoja, kaip kretinas, bet tu juk nenori savo mirtimi įrodyti, kad pirmumo teisė priklauso tau”. Čia kai bandžiau atkakliai važiuoti taip, kad maniau, kad man priklauso.

Lietuviams atgavus nepriklausomybę, santykiai su žydais buvo pirmoji skaudi pamoka apie tai, kad pasaulyje reikia ne tik būti, bet ir atrodyti (ir dar apie tai, kad kartais reikia prisiimti ne savo asmeninę kaltę, ir apie tai tuojau parašysiu).