Beatos pasiūlymas savaitgaliui – šiltas troškinys

Mielieji DELFI skaitytojai, džiaugiuosi, kad galėsiu kiekvieną penktadienį pasidalinti savo pasiūlymais savaitgaliui. Tegul laisvadieniai būna gražūs ir ilgi, maloniai leidžiami su šeima, draugais ir giminėmis, o gardus ir naujas patiekalas, manau, tą laiką tik paįvairins.

Lėto maisto gerbėjai – prancūzai

Ar žinote, kokios knygos visada pasirodo perkamiausių topuose šaltuoju sezonu? Ne tik sausio mėnesį išleistos ir visada populiarios apie įvairius būdus sumažinti apimtis, pradėti gyventi naujai ir maitintis sultimis, grūdais, daržovėmis arba tik baltymais. Net ne kulinarijos ir TV žvaigždžių receptų knygos, o tiesiog lėto maisto (ypač troškinių) receptų rinkiniai.

Anglai savo kulinariniame repertuare turi keletą labai populiarių troškinių, kurie visiems kelia tik geras emocijas. Pavyzdžiui, ėrienos troškinys su plonai pjaustytų bulvių „stogeliu“, taip vadinamas lankašyro karštas puodas, arba jautienos ir inkstų troškinys. Tokios virtuvės lyderiai, žinoma, yra prancūzai ir būtent iš ten yra kilę dauguma įvairiausių lėto troškinimo būdų: raudoname ar baltame vyne, sidre, aluje ar piene.

Šaltiena, šiupinys ar guliašas?

Jei paklausiu, kas yra tas lietuviškas troškinys, tai ką man pasakysite? Spėju, kad šiupinys, kuris aprašytas visose kulinarijos paveldo knygose. O gal šaltiena?.. Perkračiusi prisiminimus apie savo vaikystę supratau, kad yra vienas patiekalas, kurį pažįsta daugelis, tai – guliašas.

Na, jei prisiminsime mūsų mokyklose ragautus guliašus, tai gal ne visiems dabar tuoj pat pradės tekėti seilė, bet, be abejonės, mėsos troškinys, ilgai ruošiamas su vienais ar kitais ingredientais, yra populiarus visoje centrinėje ir rytų Europoje.

Trys pagrindinės guliašo gaminimo taisyklės

Iš tiesų, tai neišsigąskite, tie ilgai ruošiami troškiniai tikrai nepareikalaus skirti pusę savaitgalio. Čia svarbūs keli dalykai.

Pirmiausia, kelis kartus reikia gerai apskrudinti mėsą. Tai troškiniui suteiks gilų skonį. Taip pat svarbu nors truputį pakepinti ir suminkštinti svogūnus. O trečias dalykas, be kurio aš neįsivaizduoju guliašo, yra toks komplektas: kmynai, nemažiau svarbi čia yra ir saldi džiovinta paprika (kaip gi be jos, juk patiekalas iš Paprikų krašto Vengrijos. Tiesa, aš naudoju ispanišką saldžiąją papriką, bet tai visai negadina reikalo. Nebūtina, kad paprika būtų iš Vengrijos specialiu siutinių paštu atsiųsta) ir pomidorų pasta (reikia nevengti jos pačirškinti keptuvėje kartu su svogūnais, kad truputį iš ryškios pomidorinės spalvos pakeistų į plytų).

O toliau – svarbūs veikėjai, be kurių neprasideda dauguma sriubų ir troškinių: svogūnas, salieras ir morka. Saliero galite ir atsisakyti, morka atsakinga už saldumą, jos galima dėti ir daugiau.

Štai ir viskas. Tiesa, galima troškinti su trupučiu vyno, bet ir jautienos ar daržovių sultinys, ar net vanduo puikiai atlieka savo darbą. Taigi, keli maži žingsniai pasiruošti, o paskui jau viską pastatote ant labai silpnos ugnies (arba į orkaitę įdedate visą puodą, tik puodas turi būti be plastmasinių rankenų) ir einate skaityti savaitgalio spaudos. Nors turbūt daugelis turite apsčiai darbų ir savaitgalį, ne tik prie puodų stovėti ar laikraščius skaityti.

Paruošus didesnę porciją galite ir jums labiau simpatingus giminaičius pasikviesti... Pamatysite, visi padėkos už šilto ir klampaus troškinio porciją, kai už lango toks speigas spaudžia.

Guliašo draugai ir neatskiriami bičiuliai

O dabar apie priedus. Aišku, bulvė yra karalienė (aš turiu jų maišą, mano anyta visada aprūpina bulvių maišu), bet man patinka bulves pakeisti kitomis daržovėmis, pavyzdžiui, saldžia bulve, taip vadinamu batatu.

Batatai tikrai nėra populiarumo viršūnėje Lietuvoje, auga jie šiltesniuose kraštuose, bet yra nepaprastai skani daržovė, ir jei kokia ypatinga proga, tai galite rasti didesnėse parduotuvėse. Jos pailgos, raudonos, truputį primena raudoną bulvę smailokais galais. Saldžią bulvę tiesiog šaukite į orkaitę, suvynioję į foliją, ir per 45 minutes iškeps minkštutėlė, saldi, ir mažiau krakmolinga nei mūsų gera draugė bulvė... Bet bulvių košė čia yra tai, ko prašo ir įprotis, ir oras, tik į bulvių košę nepamirškite truputį šviežio muskato riešuto įtarkuoti.

Improvizuoti galima, bet reikia laikytis mažų paslapčių

Taigi, eikime prie recepto, nes apie jį kalbėti galiu dar daug daug.
O paskutinis žodis būtų toks: čia tikrai nėra labai svarbus kiekvienas gramas, galima dėti daugiau ar mažiau mėsos, bet yra keli dalykai, kurių būtinai nepraleiskite: apvoliokite mėsą miltuose (miltai sutirštins padažą), gerai apkepkite mėsą keletą kartų, ir būtinai įdėkite paprikos miltelių, kmynų ir pomidorų pastos, (jei jos nėra, tai tada padėtį truputį gelbės konservuoti pomidorai savo sultyse be odelių. Sudėkite maždaug pusę indelio, bet pomidorų pasta geriau – ji yra koncentruotas pomidorų skonis).

4 asmenų šeimai pamaitinti reikės:

500 g jautienos kumpio (galima truputį daugiau ar mažiau)
2 šaukštų miltų
1 didelio svogūno, arba gali būt ir du
1 saliero lapkočio
3-4 morkų
Lauro lapų
1 skiltelės česnako
1 šaukštelio saldžiosios paprikos miltelių
1 šaukštelio kmynų (man kmynų nebūna per daug, tai galima ir daugiau)
2 šaukštų pomidorų pastos
400 ml sultinio
Druskos, pipirų
Aliejaus kepimui

Pabaigtuvėms:

šaukštelio citrinos sulčių
Poros šaukštų grietinės (galima ir be jos)

1. Mėsą supjaustykite kaip galima ploniau, pabarstykite druska, pipirais, pabarstykite miltais ir apvoliokite viską gerai rankomis. Nebūtina, kad kiekvienas gabaliukas būtų vienodai ir tolygiai padengtas miltais.

2. Į keptuvę įpilkite porą šaukštą aliejaus ir dėkite maždaug trečdalį mėsos gabaliukų, leiskite jiems apskrusti. Nemaišykite ir nemakaluokite, kai apskrus – atšoks patys nuo keptuvės, tada apverskite ir leiskite kitam šonui apskrusti, bet vėlgi svarbu, kad kiekvienas gabaliukas nors truputį turėtų traškesnių vietelių. Apkepsite per keletą kartų.

3. Svogūną supjaustykite pusžiedžiais arba smulkiais gabaliukais, bet tvarkingai – niekas nenori, kad jų lėkštėje paskui būtų koks netvarkingas svogūno gabalas. Dėkite į keptuvę svogūnus, įpilkite dar truputį aliejaus, jei jo visai neliko, bet keptuvės po mėsos kepimo nevalykite – tie prikepę mėsos gabaliukai atšoks ir susilies su svogūnais, jie netgi truputį drėgmės paskleis. Svogūnams per daug dėmesio neskirkite, bet penkios minutės – labai gerai.

Tada dėkite pomidorų pastą ir ją truputį pakepinkite, kad ji iš skaisčiai rausvos taptų rusvos plytų spalvos. Dėkite česnaką susmulkintą – vienos skiltelės pakaks – ir leiskite jam vos apšilti šonus, nesudeginkite. Dabar jau berkite smulkiai supjaustytus salierus ir morkas, leiskite jiems apšilti keptuvėje. Beliko tik prieskonius suberti: paprikos miltelius, kmynus ir lauro lapų porą. Leiskite jiems apšilti minutę ar dvi, ir viskas.

4. Svogūnus su daržovėmis dėkite į puodą, kuriame viską troškinsite. Dėkite ten pat mėsą, užpilkite sultinio ar vandens (ar pusę vandens, pusę obuolių sulčių, jei turite - gardžių kaimiškų drumzlinų, tada guliašas bus salsvas ir lietuviškas).

5. Dėkite dangtį ant puodo ir leiskite viskam ant nedidelės ugnies troškintis valandą su puse. Per tą laiką viskas suklampės, sutirštės, mėsa suminkštės. Dabar jau paragaukite ar netrūksta druskos, ar kažko, paprastai viskam gerą tašką padeda vos vos keli lašai citrinos sulčių, ir pabaigai, jau prieš valgant, porą šaukštų grietinės, jei be jos negalite gyventi.

Valgyti su lengvai apvirtomis cukinijomis, virtais brokoliais ar delikatesiniu man produktu – raugintais agurkais...

Žiema gerai, kai gali valgyti tokį maistą. Oi, tikrai ji nesitęs amžinai, tad dabar pats laikas mėgautis lėtais ir tirštais troškiniais. Gero žieminio savaitgalio!

O jei pristigsite idėjų kokiai lengvai sriubai ar drūtam desertui, daugiau įvairiausių receptų ir jų istorijų rasite mano tinklarašytje www.beatosvirtuve.lt.

Beata