O jei Velykos jums nusispjaut, tai, drįstu manyti (aš juk iš drąsios šalies, cha ch... nors ne, čia – veikiau graudu), kad ir velykinės bobos jūsų nedomins. Žodžiu, kaip bepažiūrėsi, šiandien rašyt apie šventinius patiekalus nebūtų labai protinga, todėl aš ir nerašysiu.
Geriau pazysiu, kaip mane nervina šitas niekaip neateinantis pavasaris. Tai va, mane nervina. Pazyziau.
Dar galima pakalbėt apie kiaušinių dažymą – anądien vienam didžiųjų prekybos centrų mačiau pardavinėjamus svogūnų lukštus kiaušinių dažymui. Taip, margučiai su jais karštam vandeny meiliai pasibuvę tikrai dailiai margi tampa, bet susimildami – pardavinėt? Girdėjau, kad deginamos bulvių lupenos išvalo suodžius iš kamino... Žodžiu, ieškau verslo partnerio.
Inga, moterie, kas tau darosi, kokius niekus čia kalbi, negi maža kulinarinių temų, kuriomis turėtum/galėtum/norėtum kalbėt? Galų gale, jei nesugalvoji, ką rašyt, tai papasakok, kaip išvirt kiaušinius, kad lukštas nesutrūktų anksčiau nei reikia ar panašiai.
Nepykit, mielieji. Aš irgi kartais pavargstu, kartais nespėju, kartais peršąlu, kartais viskas išsyk, todėl tik pasirausiu savo archyve ir dalinuosi tuo, kas dar nesyk nenuvylė.
***
Jei nemėgstat tuno – anokia bėda. Mėsa ir/ar daržovės čia irgi puikiai tinka.
Tunu įdaryti pievagrybiai
10 grybų susirandam:
10 didelių pievagrybių
skardinės smulkinto tuno savo sultyse
pusės raudonojo svogūno
druskos
pipirų
čiobrelio
šlakelio citrinos sulčių
10 riekelių rūkyto sūrio
šlakelio aliejaus
Procesas:
Įjungiam kaisti orkaitę – 160 laipsnių. Aliejum ištepam skardą.
Iš pievagrybių išpjaunam kotelius ir šaukšteliu truputį išgremžiam kepurėlių vidų. Svogūną smulkiai supjaustom ir sumaišom su nusunktu tunu. Pasūdom, pipirais, čiobreliais ir citrinos sultim pagardinam. Gerai išmaišom ir truputį spausdami, kad kaupo nebūtų, prikemšam pievagrybius.
Kiekvieną grybą uždengiam sūrio stogeliu, dėliojam į skardą ir šaunam kept. Maždaug pusvalandžiui. Jei sūris labai ruduoja ir nori degt, pridengiam folija. Valgom karštus su kuo nors žaliu ir duona arba šaltus tiesiog šiaip. Skanaus.
***
Granolos (saldaus skrudintų avižų/kitokių dribsnių, riešutų, džiovintų vaisių bei sėklų mišinio) receptų pilnas guglas, sakot? Žinau. Bet kiek iš jų nereikalauja orkaitės?
Keptuvėje skrudinta granola
4-6 pusryčiautojams susirandam:
50 g sviesto
labai kaupino šaukšto medaus
2 šaukštų rudojo cukraus
½ šaukštelio cinamono
2 stiklines avižinių dribsnių (ne greito paruošimo)
2 šaukštų sezamo sėklų*
2 šaukštų saulėgrąžų branduolių*
75 g mėgstamų riešutų
100 g džiovintų vaisių (razinų, spanguolių, vyšnių, abrikosų, slyvų, papajų, ananasų, t.t.)
Procesas:
Didelėje keptuvėje vidutiniškai kaitriai ištirpdom sviestą. Sudedam medų, cukrų ir cinamoną. Leidžiam išsilydyt sykiais mentele pakutendami.
Tuo pat dubeny sumaišom avižinius dribsnius, sezamo sėklas, saulėgrąžų branduolius ir truputį susmulkintus riešutus. Pasitiesiam gabalą kepimo popieriaus kur nors netoliese. Kai masė keptuvėje jau daugiau-mažiau vienalytė, supilam avižų-sėklų-riešutų mišinį.
Toli nepasitraukdami ir vis pamaišydami kepam, kol apskrunda. Iš pradžių gali pasirodyti, kad keptuvėje nelabai kas vyksta ir nėra ten ko prie tos keptuvės budėt, tačiau vėliau procesas labai paspartės ir, jei nenorit degėsių skonio pusryčių, tai neužsispoksokit pro langą.
Kai avižos jau daliai apskrudusios, paskleidžiam jas ant kepimo popieriaus, leidžiam ataušt ir sukietėt. Neišsigąstam, jei granola sulimpa į vieną didelį kažką – taip jau nutinka, kai keptuvėje pakaitinam cukrų. Anokia čia bėda, truputį rankom patraiškom, sumaišom su džiovintais vaisiais, norimo dydžio gabalėliais supjaustytais, ir supilam į sandarų indą, kad pusryčių sulauktų.
O tuomet užpilam pasukom/kefyru/jogurtu/pienu, dar kokį vaisių įsipjaustom, jei norisi, ir valgom. Skanaus.
*galima nedėt, galima keisti kitomis sėklomis, sėmenimis ar kokosų drožlėmis
***
Nieko nėra tobuliau su dubenėliu sriubos ar šalia salotų, tikrai.
Plokščia duona
8 paplotėliams reikės:
stiklinės vandens
2 šaukštų aliejaus
nubraukto šaukštelio cukraus
pusantro šaukštelio druskos
3 stiklinių miltų
pusantro šaukštelio sausų mielių
Procesas:
Sumaišom visus sausus ingredientus, t.y., miltus, cukrų, druską ir mieles. Vandenį pašildom iki kūno temperatūros, na, 30-40 laipsnių. Jei bus šaltesnis, mielės bus tingios ir dauginsis labai lėtai, o jei per karštas – gyvybę mielėse nužudysim, tešla nekils ir labai susinervinsim.
Žodžiu, tinkamos temperatūros vandenį supilam į sausą mišinį, ten pat keliauja ir aliejus. Minkom, kol tešla nebelimpa prie rankų ir sykiais pasigirsta vienas kitas pokštelėjimas, t.y., tešloje pradeda formuotis oro pūslės, kurios minkant sproginėja.
Toliau galimi du keliai:
Minkštoms duonelėms: dedam tešlą dubenin, padedam šiltai ir kildinam 15 min. Tuomet darsyk išminkom, padalijam į aštuonias dalis, iš kiekvienos suformuojam rutuliuką, kildinam šiltai 45-60 min. Įkaitinam orkaitę iki 245 laipsnių. Gabalėlį tešlos atsargiai perkeliam ant miltuoto paviršiaus (neminkom!) ir iškočiojam 4-5 mm storio duonelę.
Perkeliam ant miltuotos skardos ir kepam po dvi vienu kartu 7-8 minutes. Tuomet perkeliam ant sauso rankšluostėlio, kitu jo galu uždengiam ir leidžiam bent 10 minučių šitaip pastovėt. O tada jau galima valgyt (ne, tikrai nieko apie tai, kad negerai valgyt šiltus mielinius kepinius, nesu girdėjus).
Traškioms duonelėms (nuotraukoje): dedam tešlą į dubenį ir kildinam valandą. Įkaitinam orkaitę iki 245 laipsnių. Pakilusią tešlą išminkom, padalijam į aštuonias dalis ir iš kiekvienos iškočiojam 2-3 mm storio paplotėlius. Kepam po du maždaug 5 minutes. Prie valgydami leidžiam praaušt. Skanaus.
Šviesių Velykų!
Inga.