Visuomet mėgau guliašą – jis paprastas, sultingas ir skanus. Studijų laikais, kai maisto gaminimas nekėlė daug emocijų – norėjosi greičiau, skaniau ir paprasčiau, o šaldytuve būdavo tik morkų, svogūno, česnako ir šaldytos mėsos, pamėgau troškinius. Jų būna įvairiausių, bet visus vienija paprastas principas – troškink lėtai ir kiečiausia mėsa virs minkšta bei tirpstančia burnoje.
Šį kartą noriu pasidalinti nuotaikingu ir labai skaniu receptu - Donatos aluje troškinta jautiena. Svarbiausia, kad šis receptas įkomponuoja vis dar miškuose esančius grybus. Taigi dėkojame Donatai už puikų receptą ir troškinių sezoną skelbiame atidarytu!
Donatos aluje troškinta jautiena
1 kg jautienos sprandinės
0.5l alaus
3-4 morkų
6 bulvių
Keleto baravykų
Prieskoninių žolių (rozmarino, čiobrelio)
Druskos ir pipirų
Pirma nesėkmė ištiko perkant mėsą. Sumąstėme pasilepinti jautienos kepsniu. Vakaras, miškas, griliukas… Nuvykusi į parduotuvę neradau išpjovos, na, bet įjungiau vidinį motyvatorių ir nusprendžiau, kad nereikia prikibti prie stereotipų, o mastyti privalu kūrybiškai, kepsnį galima iškepti ne tik iš išpjovos… Nusipirkau labiausiai patikusi jautienos sprandinės gabalą iš kurio pasiryžau paruošti puikų kepsnį.
Pasiryžimas išgaravo namie atidarius pakuotę… Mėsa atrodė puikiai, nes buvo iš išorės kažkuo apdorota, o prapjovus supratau (didžiulė gėda man, gyvulinikystės konsultantei…), kad nusipirkau pagyvenusios karvikės gabalėlį… Sudie svajonėms apie kepsnį.
Teko gerokai padirbėti gerai išgaląstu peiliu, kol išpjausčiau sukramtomomis dalimis. Supjausčiau gabalėliais ir įtempiau smegenis ką dabar man su tuo visu nuotykiu daryti? Trepsėjimas apie virtuvėje besisukantį Martyna vis tik paliko atmintyje šiokių tokių pėdsakų.
“Kai buvau studentas ir neturėjau už ką nusipirkti geros mėsos atradau troškinius” … aha, aš ne studentė, “už ką” irgi kaip ir rasčiau, bet šiandien tokia diena, kad į rankas pateko būtent tai apie ką kalbėjo Martynas.
Iš atminties išplaukė ir kitos nuotrupos: lėtai…ilgai…ant mažos ugnies…pamarinuoti.
Gerai, pradėsime marinuoti. Kaip Martynas marinuotų? Pagarbiai imtų į rankas po vieną prieskonį, uostytų, pasakotų, mėgautųsi… mažiausiai valandą laiko visi dalyvautume prieskonių pristatyme, skabyme, gnaibyme ir t.t. Po to piltų aliejų, įtrintų mėsą (įglostytų..įglamonėtų..), dar kartą uostytų, pasakotų, gėrėtųsi, galiausiai pareikštų, kad dar niekada nėra taip gerai pavykę užmarinuoti ir, kad rytoj bus “nereali mėsytė”… patikėkit pakankamai nuotaikingas ir įdomus procesas.
Mano atveju viskas vyko kur kas paprasčiau. Prieš du metus Martynas šioje sodyboje paskutinį kartą kažką kepė ant grilio… lentynėlėje radau nuo jo likusių kažkokių dėžučių. Atsirinkau iš jų dvi, vienos pavadinime buvo žodis “grilis”, kitos – “steikas”. Mėsos gabalėlius į plastikinę dėžutę, ant jų po saują kiekvieno mišinio, ant viršaus aliejaus, keliais judesiais pagniaužiau ir į šaldytuvą. Druskos nedėjau, nes perskaičiau etiketėse, kad prieskoniuose druskos yra. Atleisk, Martynai, šitą etapą atlikau labai greitai ir labai proziškai.
Prieš pradėdama gaminti, prisiminiau dar vieną Martyno pamokymą. Prieš troškinant, apkepti ant gerai įkaitintos keptuvės. “….mėsa įgauna spalvą, o kur spalva, ten ir skonio daugiau…” Čia, Martynai, didžiuotumeisi manimi. Apkepiau, kaip tu mokai, iš visų puselių, su ruda plutele, keptuvė buvo pakankamai karšta, sulčių iš mėsos neišbėgo nei lašas.
Imant mėsą iš šaldytuvo, akys užkliuvo už svečių palikto butelio alaus. Prisiminiau virtuvės šefo Ruslano pasakotą kiaulienos troškinimo aluje būdą. Cha, puiku, ir alus šaldytuve vietos iki kitų svečių neužims. Apkeptą mėsytę į puodą, pusę butelio alaus ant jos, puodą ant ugnies. Kai užvirė, sumažinau ugnelę, kad vos, vos burbsėtų, nusiteikiau ilgam procesui.
Po valandos prisiminiau, kad troškinyje būna labai skanu rasti morkų. Nuskutau keletą, supjausčiau storais griežinėliais ir suverčiau į puodą, kuriame jau troškinosi jautiena aluje.
Dar maždaug po valandos šakute pabadžiusi nustačiau, kad mėsos ir morkų konsistencija jau pats tas. Tuomet supjausčiau virtas su lupenomis bulves. Bulvės, kol mėsa troškinosi, buvo jau spėjusios išvirti ir ataušti ir …taip, Martynai, teisingai, buvo jau vėsios ir sausos, kaip tik tokios, kurios tinka apkepimui.
Bulves ketvertukais apkepiau karštoje vos aliejuotoje keptuvėje, kepdama truputuką padruskinau. Iškrėtus iš keptuves bulves, į tą pačia keptuvę suverčiau kelis skiltelėmis supjaustytus baravykus, kuriuos netikėtai radome vakarinio pasivaikščiojimo metu. Dar močiutė mane išmokė jokiu būdu baravykų prieš kepant neapvirti, netgi neplauti. Nuvalyti, supjaustyti ir ant keptuvės. Druska pabarstyti tik jau visai iškepusius. Taip ir padariau, o kai iškepė, suverčiau juos ant bulvyčių.
Nustebinau pati save… tai vienas iš tokių atvejų, kai ragauju ir sunku patikėti, jog aš tai pati padariau.
Taigi ačiū Martynui ir Ruslanui už patarimus ir drąsiai siūlau aluje troškintą jautieną.
Skanaus!
Donata