Prieš didžiąsias metų šventes pristatėme senovės lietuvių mitybos įpročius. Šį kartą kviečiame paskaityti, ką ir kaip, anot humanitarinių mokslų daktarės Raimondos Ragauskienės, valgė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai. Jų vaišių stalas jus nustebins!
Ko nesuprastų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai?
Kaip teigiama neseniai išleistoje unikalioje knygoje „Prie stalo visa Lietuva“, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai visiškai nesuprastų dabartinių vegetarų. Kodėl? XVI a. vienas suaugęs karališkosios šeimos narys per dieną suvalgydavo net 0,9–1,5 kg mėsos! Ant stalo buvo galima rasti ne tik vištienos, kiaulienos ar jautienos, kurią Lietuvos ir Lenkijos valdovas Zigmantas Vaza valgydavo 227 dienas per metus. To meto valdovai skanaudavo ir įdarytų povų, gulbių, balandžių ir strazdų, o vėliau ir kalakutų mėsos. Žinoma, nestigo ir žvėrienos patiekalų, o žuvį valgydavo 139 pasninko dienas per metus.
Nors mėsos patiekalai buvo labai populiarūs, tačiau duona taip pat dažnai būdavo ant valdovų stalo. Skaičiuojama, kad XVII a. pradžioje per dieną didikų Vazų dvare buvo iškepama apie 100 kepaliukų duonos. Dvariškiams papildomai buvo kepama po maždaug 572 kepalus kvietinės ir 792 ruginės duonos.
Įvairus miestiečių stalas
Miestiečių luomas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo labai įvairus – jam priklausė turtingieji miestiečiai, vidutiniai miestiečiai ir varguomenė. O kuo skyrėsi jų maistas?
Ant turtingųjų stalo dažnai buvo galima aptikti mėsos. Tiesa, žvėriena puikavosi tik ant bajorų ir valdovų stalų, nes medžioklė buvo bajoriškos visuomenės dalies privilegija. Tačiau smulkių laukinių gyvūnų buvo galima įsigyti turguje. Turtingi miestiečiai savo namuose turėjo virėjų, kurios rūpinosi, kad stalas būtų nukrautas skaniais patiekalais. Taip pat jie galėjo įsigyti baltos duonos ar pyragų. 1649 m. Vilniuje veikė net 154 duonos, pyragų ir riestainių parduotuvės!
Nors mėsos atžvilgiu vidutinių miestiečių stalas buvo skurdesnis, tačiau jie valgė sveikesnį maistą. Jų raciono pagrindą sudarė grūdinių kultūrų patiekalai. Vartota daug duonos, įvairių košių – grikių, rugių, kviečių, žirnių. Taip pat mėgtas sūris, kiaušiniai, linų ir kanapių aliejus. Didžiąją maisto produktų dalį miestiečiai užsiaugindavo patys, laikė naminių gyvulių – vištų ir kiaulių.
Miestų varguomenė badavo. Jie arba elgetavo arba bandydavo patekti į „špitoles“ (specialias prieglaudas ar ligonines). Tačiau ir ten varguoliai gaudavo tik duonos ir košės, o mėsos ar taukų – labai retai. Didžiausia šventė varguomenei tapdavo... žymių valstybės veikėjų laidotuvės. Jos trukdavo ilgiau nei savaitę. Vargšams Vilniaus rotušės aikštėje būdavo kepamas specialus patiekalas – jautis, prikimštas paukštienos ir žvėrienos.
Vienuolynai – sotūs valgiai ir daržininkystė
O kaipgi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vienuolynuose gyveno vienuoliai? Vienas svarbiausių dalykų, padėdavęs vienuoliams prasimaitinti, buvo daržas. Kuo jis buvo derlingesnis, tuo ant stalo galėjo atsirasti įvairesnių patiekalų. Be įvairių daržovių, daržuose augindavo ir prieskoninių augalų – rozmarinų, mėtų, šalavijų, kmynų. Vienuolynams lėšų skirdavo turtingieji, tad ant vienuolių stalo buvo galima aptikti ir pieno produktų, kiaušinių, mėsos. Dažnai vienuolynams priklausydavo tvenkiniai, kuriuose patys vienuoliai pasigaudavo žuvies.
Nors dabar vienuolių gyvenimą įsivaizduojame kaip asketišką, besilaikantį saiko, tačiau to tikrai nebuvo galima pasakyti apie viduramžių Europos, taip pat ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, vienuolius. Ar žinojote, kad vienuolių maisto kaloringumas siekė net 4000–6000 kalorijų per dieną? Moterų vienuolynuose didiko Jurgio Radvilos įsakymu pietums būdavo patiekiami du, o vakarienei – trys patiekalai. Per šventes buvo pridedama dar po vieną. Vienuoliai be apribojimų galėjo gerti alų. Įdomu tai, kad fermentuoti gėrimai, tokie kaip obuolių ar kriaušių sidras, buvo laikomi sveikesniais už vandenį! Žinoma, taip gyveno tikrai ne visi vienuolynų gyventojai.
