1. Tvirtai nuspręskite, kad jūsų vaikas tokiame pavidale, kokiame yra dabar – blogas ir niekam tikęs. Patikėkite patys ir įtikinkite vaiką, kad jis gimė ydingas ir sugadintas, o suaugusiųjų užduotis padaryti iš jo „tikrą žmogų“. Tai būsimos vaiko neurozės pamatas.
2. Nedelsdami kelkite savo vaikui kuo realesnius tikslus. Geri variantai: jūsų vienerių metų vaikas privalo išmokti rūpintis jūsų jausmais ir palaikyti savo drabužių švarą; trimetis – įsisavinti etiketą, elgesio estetikos pagrindus ir skirti moralę nuo dorovės; šešiametis – privalo sugebėti valandų valandas ramiai išsėdėti vienoje vietoje, be teisės krustelėti; devynmetis – suvokti daugiaprasmės logikos ir subjektyvaus idealizmo pagrindus; dvylikametis – apsispręsti dėl savo gyvenimo paskirties; penkiolikmetis – turi mokėti nuoširdžiai apgailestauti, kad dar negali užsidirbti pragyvenimui ir gyventi savarankiškai.
3. Prisiminkite, kad idealus vaikas – paklusnus vaikas. Po 20 metų pas visus paklusnius vaikus atskrenda geroji fėja ir paverčia juos aktyviais bei savarankiškais suaugusiais žmonėmis. Nuoširdžiai gaila tų tėvų, kurie turi nurodinėti savo suaugusiems vaikas „bent kuo nors užsiimk“, „nesėdėk namie“, „mes suradome tau darbą – nueik“. Jų vaikas, panašu kad, nebuvo pakankamai paklusnus. Štai geroji fėja ir neatskrido.
4. Tam, kad pasiektumėte užsibrėžtus tikslus, visą dėmesį sutelkite į vaiko blogybių šalinimą. Nepadėkite vaikui mokytis kažko naujo – nes jo dėmesys tuomet bus nukreiptas nuo to, koks jis blogas.
5. Stebėkite, kad vaikas nepasijustų saugus – jei saugumo jausmas įsišaknys, tai ateityje jis nebeturės galimybės pasitikėti niekšais ir apgavikais, nes bus su kuo lyginti. Ir apie kokias savo nelaimingo gyvenimo bėdas tada jis su jums pasakos? Jums iš vis nebebus apie ką kalbėtis.
6. Jei dar nemokate, tai išmokite kalbėti apibendrindami: „tu visada“, „tu niekada“, „tu nieko“, „visi, išskyrus tave“, „tu pastoviai“. Idealiai skambėtų frazė: „tu pastoviai visada viską darai ne taip ir niekada nieko gero iš tavęs negalima tikėtis“.
7. Rėkite. Yra pastebėta, kad kai suaugęs žmogus artėja link vaiko, jo balso bangos greitis mažėja. Kompensuokite šį natūralų refleksą.
8. Stenkitės sutrukdyti vaikui įsitraukti į kokią nors veiklą. Juk negali dvimetis vaikas, žinoma, jei jis normalus, trisdešimtą kartą grįžti ir ropštis per tą patį slenkstį, jei tas veiksmas jam pavyko jau iš dešimto bandymo. Savo kūno įvaldymui jis dar turės kokius dvylika metų. Dabar svarbesnis kitas tikslas – laikytis dienos režimo.
9. Šaipykitės ir bauskite už nerangumą. Apskritai – šaipykitės kuo dažniau. Taip jis išmoks būti nedrąsus. O jei jis taps apgailėtinu, tai niekam nebeatrodys pavojingas ir jo niekas neskriaus, tik gailėsis. Drąsiai tyčiokitės iš jo fizinių trūkumų. Juk nėra nieko juokingiau už „dantis kaip pas žiurkę“, „nosį kaip bulvę“. Dažniau klauskite: „O kodėl tu toks atlėpausis?“. Pavyzdžiui, mergaitei dažnai kartojama frazė „atrodai pastorėjusi“, – gali tapti bilietu į šlovę. Juk „žinoma aktorė“, „anoreksija“ ir „šlovė“ – sinonimai.
10. Produktyviai išnaudokite vaiko siekį kopijuoti viską, ką jis mato ir girdi. Ištarė, nors ir netobulai, bet jau panašiai kaip jūs žodį „biaaat“ – į kampą. Paėmė jūsų cigaretę ir vaikšto vaidindamas „tėti, žiūrėk, aš rūkau“ – per užpakalį. Jei jis jau trijų metų tokius dalykus išdarinėja, tai kas bus toliau? Nori pabandyti taip pat gražiai kaip jūs supjaustyti pomidorą – per nagus. Sukiš skalbinius į skalbyklę, gnybkite taip, kad jaustųsi lyg po elektros šoko. Jis kartą ir visiems laikams turi įsisąmoninti, kad yra niekingai menkas ir niekada nebus vertas tapti stipriu, sumaniu ir žinančiu suaugusiu, tokiu kaip jūs.
11. Kaltinkite vaiką dėl tų dalykų, kurių jis išmoko iš jūsų. Bet tegul dėl jo bjauraus charakterio bus kalti filmai, vaikų darželis, jo draugai, mokykla arba mamos prosenelio genai.
12. Komentuokite visus vaiko veiksmus. Būkite maksimaliai kritiški. Jis turi priprasti. Nes būti geresniu nei yra dabar ir niekada to nepasiekti – bus jo viso gyvenimo darbas. Padedantys žodžiai: „neliesk“, „nebėk“, „nerėk“, „sėdėk tiesiai“, „tau nieko negalima duoti į rankas“, „geriau to nedaryk“, „dar kartą taip padarysi…“, „rankos tau auga iš vienos vietos“, „duok aš pati“. Ateityje jūsų balsas turi tapti balsu iš eterio, kuris nuolat skambės jo galvoje, be išjungimo funkcijos ir be galimybės suprasti, kad tai ne jo paties balsas, o senos programos transliacija.
13. Niekada ir nieko neaiškinkite. Vadovaukitės paprastomis taisyklėmis: 1) jis visada dar per mažas ką nors suprasti ir 2) kai užaugs – pats supras. Naudokite neaiškias formuluotes: „gražiai elgtis“, „nebūti kvailiu“, „elgtis kaip žmogus“, „elgtis teisingai“. Tegul suvokia, kad yra tokių sudėtingų ir jam sunkiai suprantamų dalykų, apie kuriuos informuoti visi, tik ne jis. Kai jis bus paauglys galėsite jį terorizuoti už tai, kad „nesupranta elementarių dalykų“. Neatimkite iš savęs tokio malonumo.
14. Tuo pat metu atiduokite jį visapusiškam lavinimui į ugdymo centrus, grupes, darželius. Juk būtent jūsų vaikui gamta pašykštėjo natūralaus palaipsninio gebėjimo pažinti jį supantį pasaulį. Vaikų lavinimo įstaigų specialistai geriau žino kokia tvarka ir ką jis turi pažinti. Jūs laimėjote, jei pirmasis jo ištartas žodis bus „kvadratas“.
15. Jei tik yra galimybė, tai kuo anksčiau atiduokite savo vaiką į darželį. Auklėtoja 30 vaikų grupėje tikrai juo pasirūpins geriau nei jūs pats. Juk dar prieš susiformuojant individualiam vaikiškam Aš, reikia suskubti integruoti jam kolektyvinį Aš ir tetos Natalijos nuomonę, kad „negražu pykti ir būti tokiu pasipūtusiu, kai jau visi stovi eilutėje susikibę rankomis po du“.
16. Įtikinkite vaiką savo visažinyste. Jūs matote ir žinote, ką jis daro, netgi tada, kai nesate šalia, skaitote jo mintis iš akių, iš anksto žinote apie jo ketinimus ir kad „štai tiesiog dabar jis akiplėšiškai jums meluoja“. Kartu su subtiliai ištobulintomis bausmėmis tai padės jam efektyviausiu būdu susipažinti su vaiduokliais, tamsoje besislepiančiais monstrais, baime likti vienam. Ir nuobodulio – kaip nebūta!
17. Vaikas turi suvokti, kad tarp visų kitų yra idealių žmonių, kokiu jis niekada netaps. Lyginkite savo vaiką su kitais vaikais ir visada jo nenaudai. Kiti visada turi būti geresni. Nepamirškite, kad savo praeityje jūs pats buvote absoliutus idealas. Kitaip jis aptings ir nustos vystytis. Žodžiai – pagalbininkai: „nesugebi – nesiimk“, „galėtum, jei norėtum“, „tau niekada nepavyks“, „štai aš tavo amžiuje“, „žiūrėk, kaip kitiems gerai sekasi“, „tau turėtų būti gėda“.
18. Susitarkite su kitais savo šeimos nariais, kad jie skatintų jūsų vaikai daryti tai, už ką jūs patys jį baudžiate. Ir patys bauskite jį už tai, už ką vakar gyrėte. Uždrauskite ir tuojau pat leiskite. Tegul jūsų vaikas supranta, kad jo elgesys ir to elgesio rezultatas – tarpusavyje nesusiję veiksniai. Tai vysto vaiko intelektą ir intuiciją.
19. Gąsdinkite vaiką vilkais, raganomis, policininkais, kurie „ateis ir pasiims“. Taip prie vaiduoklių ir pabaisų prisijungs monstrai iš po lovos. O didelėje kompanijoje, kaip žinote, linksmiau. Nuoširdžiai tyčiokitės iš jo baimių, juk lyginant su jūsiškiais, jo monstrai – niekis.
20. Grasinkite, o dar geriau, pasitaikius patogiam momentui, atimkite iš vaiko žaislus, o jo mėgstamą valgį duokite jam tik už gerą elgesį. Jis turi žinoti, kad bet kuriuo momentu jis gali ko nors netekti. Taip jis užaugs godus ir netaps „tiesiog liurbiu“.
21. Stenkitės neduoti vaikui to, ko jam reikia. Tegul žino, kad pasaulio resursai itin riboti ir niekas su jais savo noru nesiskiria. Vienintelis būdas ką nors gauti – tai išmokti vogti. Ir, beje, negi gali būti koks nors geresnis motyvas tobulėti, nei pavydas?
22. Konkuruokite su vaiku. Konkurencinėje kovoje dažniausiai laimėkite jūs, o dar geriau, laimėkite visada. Juk, iš vienos pusės žiūrint, nėra nieko maloniau, kaip laimėti šachmatų partiją prieš penkiametį, o žiūrint iš kitos pusės, – jam tai pamoka. Tegu suvokia, kad konkurencinėje kovoje su kitais, jis neišvengiamai pralaimės. Tegul iš karto mokosi apgaudinėti ir gudrauti, keisdamas taisykles pagal savo poreikius.
23. Kai vaikas pirmą kartą puola į isteriją, būkite dėmesingi. Nesistenkite nukreipkite jo dėmesio, duokite jam tai, ko jis reikalauja. Kartokite tai daug kartų. Jis turi įtvirtinti šį naudingą gebėjimą.
24. Muškite vaiką. Per rankas, per veidą, per užpakalį. Būtinas ausies sukimas ir trankymas per galvą. Tuomet vaikas sugebės prievartą priimti kaip normą ir ateityje galės kantriai ir oriai pakelti patyčias bei smūgius: bendraamžių rate, armijoje, santuokoje, gatvėje.
25. Įgykite vaiko pasitikėjimą, o po to, sužinoję viską, ką norėjote, bauskite. Renkite jam apklausas ir kratas. Atminkite – jis jums ne draugas ir niekada draugu nebus. Jūsų misija demaskuoti ir sunaikinti jame tūnantį priešą. Priešas gudrus – jis viską supranta ir visuomet daro taip, kad jums kuo labiau pakenktų. Jis privalo suprasti, kad su jumis bendros kalbos neras. Klausimai – pagalbininkai: „Pasakyk teisybę ir aš tavęs nebausiu“, „Kodėl tu taip padarei?“, „Kas tavęs prašė?“, „Kas tave pamokė?“, „Tu supranti, ką tu darai?“, „Kiek dar tau reikės kartoti?“.
26. Šantažuokite. Tai sureguliuoja ir konkretizuoja beprasmių vaiko norų ir poreikių chaosą. Pagalbinės frazės: „Jei nenustosi, tai eisim namo“, „Tada negausi ledų“, „Kitaip, būsi nubaustas“.
27. Reikalaukite iš vaiko meilės sau ir patys sakykite vaikui, kad jį mylite. Net jei jūsų meilė reiškiasi kaip pažeminimas, melas, bausmės ir prievarta. Nebijokite, kad jūsų apgavystė bus pastebėta. Užaugęs vaikas lengvai ras kuo kompensuoti savo negebėjimą kurti meilės ryšius. Tam tinka malonumas, kurį suteikia alkoholis, narkotikai, azartiniai lošimai.
28. Naudokite prievartą. Verskite savo vaiką visame kame. Bet ką, kas galėtų būti malonu, paverskite sunkiu darbu. Tinka valgymas, skaitymas, nauji pomėgiai, pasivaikščiojimas – viskas turi tapti darbu, o bet kuris darbas – pragaru. Tai padaryti paprasta: palaukite kol vaikas pats imsis kokios nors veiklos, po to iškritikuokite tai ir nebeleiskite tuo užsiimti. Tegul vietoje to, daro ką nors, kas jums atrodo dabar svarbiau, reikalingiau ir teisingiau. Puikus rezultatas garantuotas! Neilgai trukus, vaikas iš vis nebeturės laiko pačiam sau ir nebeskirs, ko nori pats, o ko norite jūs.
29. Jūsų vaiko labui, išraukite su šaknimis atjautą ir gailestingumą. Jis turi išmokti iškęsti prispausto piršto skausmą ir neverkti, kai iki kaulo nusidrožia kelią. Tegu ugdosi ištvermę ir supratimą, kad niekas jo nesigaili ir nesiruošia gailėtis. Tuo pat metu saugokite vaiką nuo bet kokių nematomų pavojų, tokių kaip baisios bakterijos, neplautos uogos tiesiai iš daržo, nusičiaudėjęs smėlio dėžes draugas – štai kur jo tikrieji priešai.
30. Kalbėkite apie vaiką blogai. Ir jam negirdint, ir jam girdint. Kitų žmonių akivaizdoje uždavinėkite jam nemalonius ir žeminančius klausimus, prisiminkite „linksmus“ įvykius iš jo gyvenimo. Viešai demonstruokite jo klaidas, trūkumus ir nesėkmes – taip jis jų greičiau atsikratys, o jūs turėsite alibi. Juk jūs niekaip su jo trūkumais nesusijęs.
31. Negirkite savo vaiko. Nes jis gali išmokti pats save vertinti. Nepalaikykite jo – nes jis ims apie save gerai galvoti. Kam tada jūs?
32. Kontroliuokite, kad vaikas jaustų pastovų nerimą ir fizinę įtampą. Ilgalaikė raumenų įtampa kada nors pasireikš kaip kokybiškai chroniškos vidinių organų, nugaros ar širdies ligos. Taip jūs sukursite papildomą bendrystę su savo vaiku, turėsi daugiau bendrų interesų.
33. Neleiskite vaikui jausti neigiamų jausmų. Išskyrus tais atvejais, kai jūs patys juos sukeliate auklėjimo tikslais. Jeigu vaikas ims liūdėti – priverskite džiaugtis. Išmokykite jį džiaugtis ir tada, kai jam baisu. Tegul spinduliuoja meilę, atsakydamas į panieką ir tegul pyksta, kai juo kas nors pasitiki. Iš esmės pakeiskite jo jausmus savaisiais. Tegul jis išmoksta savo jausmus ignoruoti. Kitaip, kaip jūs ketinate jį suvaldyti? Ir koks gali būti džiaugsmas, jei jums visai nelinksma? Pagalbinės frazės: „nustok žliumbti“, „kas per švelnybės“, „nebūk bailys“, „baik čia savo pykčius“, „tau neskauda“, „maža, ko tu nori“, „tu dar nepavargai“, „niekas čia tavęs neskaudina“, „žvengi kaip arklys“, „valgyk – čia skanu“, „ne karšta – normalus vanduo“.
34. Padarykite taip, kad vaikas neturėtų pasirinkimo. „Argi normalus žmogus taip elgtųsi (kalbėtų, darytų, norėtų, skaitytų, klausytų)?“. Pirškite jam savo mąstymo modelius. Juk jūs tiek vargot, kol įtikinot save, kad jie teisingi. Tegul naudojasi ilgose kančiose galutinai išbaigtu rezultatu. Taip pat tvirtai turite nuspręsti, kad jūsų vaikas privalo pasiekti tai, ko negalėjote pasiekti jūs pats.
35. Kad sustiprintumėte savo žodžių galią, papildomai pasitelkite intonaciją. Tiks bet kuri: globėjiškai–nuvertinanti, daugiaprasmė, sarkastiška, pamokančiai–nurodanti, konstatuojančiai–tvirtinanti, gundančiai–viliojanti, grasinanti. Vaikas palaipsniui pripras ir nebekreips dėmesio į kitų žmonių žodžių prasmę. Puikiausiai orientuosis pagal jų balso intonacijas. Tai padės jam nekonfliktuojant vykdyti vadovo įsakymus ir maksimaliai komfortiškai žiūrėti TV žinias.
36. Išliekite ant vaiko savo nuoskaudas ir blogą nuotaiką. Tai patogu ir saugu. Be to naudinga. Kai tėvams palengvėja, jų nuotaika pasidaro geresnė ir vaikas būna laimingesnis.
37. Būkite nekantrūs. Vaikas turi mokėti į jūsų pastabas reaguoti akimirksniu ir tuojau pat pasikeisti. Nebūkite nuolaidūs – tegu vaikas pasikeičia bent jau suvaidina, kad pasikeitė. Realybė pasivis paskui. Arba nepasivis. Ne taip jau ir svarbu. Juk svarbiau atrodyti, nei būti. Jūs tai puikiai suprantate, tegul supranta ir jis.
38. Kaip galima dažniau gąsdinkite savo vaiką ateitimi. Bet kuris atsitiktinis jo poelgis dabar, po 30 metų gali sugriauti visą jo gyvenimą. „Drugelio efektas“! Turbūt žinote tokį? Tuo pačiu, konkretaus rezultato reikalaukite čia ir dabar. Pagalbinės frazės: „kaip tu galėjai pralaimėti, tai katastrofa“, „užaugsi – tapsi kiemsargiu“, „ir vėl dėl tavęs tenka raudonuoti“, „turi būti tik dešimtukai“.
39. Argumentuodami visada naudokitės kraštutinumais: perdėkite, padidinkite, suveskite į absoliutą, spalvinkite tik juodai ar baltai, sureikšminkite. Painiokite priežastis su pasekmėmis, visumą su dalimi, formą su turiniu, kabinėkitės prie smulkmenų. Manipuliuokite ir stenkitės išmušti jį iš vėžių bet kuriuo tam palankiu momentu. Tai išmokys jį sumaniai išsisukinėti ir sklandžiai teisintis. Taip pat jis sugebės demaskuoti apgavikus ir piktdžiugiškai mėgautis savo pranašumu. Kaip minimum, tuos savo gebėjimus galės realizuoti internete, šiais laikais jis tikrai nepražus.
40.Gaudykite vaiką net ir smulkiose netyčinėse melagystėse – vaikai linkę fantazuoti. Bauskite už tai. Vaikas turi išmokti meluoti subtiliai ir išradingai. Pagalbinės frazės: „tu kalbi nesąmones“, „tavo nuomonė niekam neįdomi“, „tu ir vėl meluoji“, „neišsigalvok“, „sugalvok ką nors protingiau“, „kaip tu gali šito nežinoti“, „nenusišnekėk“, „galvoji, kad esi labai protingas“.
41. Pažangūs tėvai žino, absoliutus paklusnumas absoliučiai tinka tik vidiniam vartojimui. Išorėje vaikas turi mokėti atsikratyti gėdos ir kaltės, perkeldamas atsakomybę ant kitų, ant aplinkybių, situacijos. Tegul dėl visų jo nesėkmių išoriniame pasaulyje bus kalti tie, kurie pernelyg geros nuomonės apie save – veidmainiai, apgailėtini ir pavydūs žmogiūkščiai. Tai jie provokuoja riaušes. Tai jie meluoja ir vagia, o jūsų vaikas ir musės nenuskriaus – „pažiūrėkite, koks geras“. Kai niekas iš pašalinių negirdės, smerkite ir žeminkite kitus vaikus ir jų tėvus. Juk tai tiesa – jie to nusipelnė.
42. Žavėkitės savo vaiku už tai, ką jis norėjo padaryti, bet taip ir nepadarė. Juk geri ketinimai, geriau nei blogi poelgiai.
43. Kaip galima anksčiau priskirkite vaikui jo vaidmenį. Berniukai neverkia, jiems neskauda, jie nebijo. Mergaitės malonios, kuklios ir gražiai elgiasi. Tegul berniukas iš karto mokosi slėpti savo jausmus, o kai jų prisikaups, tegul išsilieja ant kitų. O mergaitė tegul iš anksto mokosi būti gudri ir apsukri, kad galėtų aplinkiniais keliais gauti viską, ko jai reikia.
44. Vaikas turi dalyvauti mamos ir tėčio konfliktuose. Perdėtas naivumas santykių klausimu vėliau jam labai trukdys. Todėl jau penkiametis turi žinoti, kad jeigu ne jis, tai jūs jau seniai būtumėte išsiskyrę. Kiekvienas stenkitės patraukti jį į savo pusę. Ir dar… Jis turi žinoti visas smulkmenas. Tokias kaip: jo galėjo ir nebūti, nes mama norėjo pasidaryti abortą, bet ją atkalbėjo.
45. Pagal galimybes atverkite vaikui visą tiesą. Mergaitė turi žinoti, kad visi vyrai niekšai, kiaulės. O berniukas turi žinoti, kad visos moterys – kalės. Ir tik jūs iš tikrųjų jį mylite. Tegul suvokia, kad jūsų hipergloba ir aktyvi kontrolė – tai neišvengiama būtinybė, sauganti jį nuo skausmingų nusivylimų.
46. Jei jūsų vaikas daro ką nors ne taip – jūs žvėriškai kenčiate, sergate ir jau tuoj tuoj numirsite. Jis neturi tapti egoistu, kuris apie save galvoja daugiau nei apie jus. Priminkite jam apie save ir apie tai, kuo jis būtų tapęs, jei ne jūs. Pagalbinės frazės: „nori mano mirties“, „tu nuvarysi mane į kapus“, „visus nervus man ištampei“, „nebūtumėm lupę – būtum nusiritęs į pakalnę“.
47. Niekada nekreipkite dėmesio ir neišklausykite vaiko, kai jis į jus kreipiasi. Nes jis gali nuspręsti, kad yra jums svarbus ir tada būtinai „užsisės jums ant sprando“. Kritiniu atveju, viską, ką jis sako priimkite su begaliniu nerimu, tikėdamiesi paties blogiausio. Pagalbinės frazės: „nu, kas dar“, „kaip tu įkyrėjai“, „atsikabink“, „eik pažaisk, kol mes kalbamės“.
48. Reikalaukite kad jis prašytų atleidimo ir pažadėtų, kad „daugiau taip nebedarys“ už kiekvieną smulkų prasižengimą. Kuo menkesnė pražanga, tuo stipresnė turi būti bausmė. Drąsiai statykite į kampą, kelias dienas su juo nebendraukite, grasinkite kam nors atiduoti, demonstratyviai išeikite iš namų, išperkite, galų gale. Vaikas turi su siaubu spėlioti kokio gi baisumo bausmė jo laukia, jei jis nusikalstų rimčiau: „Mirtis? Ne – to matyt būtų per mažai“. Tokia taktika išmuš iš jo bet kokį norą daryti ką nors „ne taip“.
49. Su savo vaiku kalbėkite apsimestiniu vaikišku tonu, švebeldžiuokite, švepluokite. Vadinkite jį zuikeliu, saulyte, kačiuku. Jo vardą tarkite tik tais atvejais, kai norite jį nubausti ir tokiu tonu, kuris priverstų jį krūptelėti iš baimės. Galutinai įtvirtinkite savo poziciją jo atžvilgiu: jūs jį mylite tada, kai jis ne jis ir nekenčiate tada, kai jis yra jis.
50. Jūs negalite klysti. Jūs viską žinote todėl, kad esate jo tėvai. Nerodykite vaikui savo abejonių ir savo silpnybių – vaikai labai pastabūs. Nevenkite prieštaringų pareiškimų ar auklėjimo metodų: vaikas jumis vis tiek tikės – taip jau jis padarytas. Kuo daugiau sumaišties pasėsite vaiko sąmonėje, tuo įvairesnis bus jo gyvenimas ateityje. Jei jums kas nors ir nesigavo – vaikas pats dėl to kaltas.
Laisvas ir adaptuotas vertimas iš www.factroom.ru